Palangoje – audiovizualinis meno projektas „Mončys pasitinka Meką“

  • Teksto dydis:

Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje spalio 5-ąją lankytojams duris atvėrė dviejų klaipėdiečių audiovizualinis projektas „Mončys pasitinka Meką“. Du pamečiui gimę, panašų profesinį likimą patyrę pasaulinio garso kūrėjai niekada nebuvo gyvai susitikę. Tačiau abu visą gyvenimą jautė stiprų ryšį su Lietuva, jos kalba ir tradicijoms. Šiuo projektu sugrįžtama ten, iš kur abu kūrėjai kilę, siekiant paliudyti ištakų svarbą ir keliolikai minučių panirti į Antano Mončio ir Jono Meko pažintį.

Minint 100-ąsias gimimo metines

Projekto idėja gimė sekant dviejų Lietuvai itin svarbių, bet skirtingai išeivijoje save realizavusių menininkų – Antano Mončio (1921 06 08 Mančiai, Kretingos raj. – 1993 07 10 Paryžius) ir Jono Meko (1922 12 24 Semeniškiai, Biržų raj. – 2019 01 23 Niujorkas) pernai ir šiemet minimus gimimo šimtmečius.

Abu kilę iš lietuviško kaimo ir išvykę gyventi į užsienį, kur ryškiausiai išsiskleidė jų kūrybiniai ir profesiniai ieškojimai. Vienas Paryžiuje, kitas Niujorke tapo reprezentatyviais pasaulinės meno mekos atstovais, tačiau iš vaikystės atsineštas sąlytis su lietuvišku gamtovaizdžiu, kalba, tradicijomis stipriai paveikė abiejų menininkų kūrybinį kelią. Ši lietuviškoji dviejų asmenybių bendrystė ir yra projekto pamatas.

Projekto autoriai – garso menininkas Donatas Bielkauskas ir menotyrininkė Goda Giedraitytė.

Vaizdu ir garsu

Dar prieš dešimtmetį D.Bielkauskas ėmėsi garsinti A.Mončio švilpius. Unikalūs terakotiniai objektai, ataidintys lietuviškų švilpukų tradicija, leidžia išgauti ne vieną pratisą ir monotonišką garsą, o visą jų gamą. Anot Loretos Turauskaitės, A.Mončio dukterėčios, švilpių idėją A.Mončiui padiktavo jo paties „vaikystės prisiminimai, kaip tėvas važiuodavo į turgų ir lauktuvių visuomet parveždavo po švilpuką. Dirbo prie švilpių užsispyrusiai, pykdamas ant savęs, kad neišeina išgauti garsų gamos. Pyko, kad jis, skulptorius, užstrigo, o paprasti molį minkantys kaimo amatininkai „perkandę“ garsų paslaptis. Visą save – gebėjimus, išmonę ir talentą, būdamas jau brandus 50-metį perkopęs menininkas, atidavė švilpiams“. Kūrėjo D.Bielkausko pokalbis su A.Mončio švilpių palikimu išsiskleidė į kompaktinę (6 perleidimai) ir vinilinę plokšteles.

Šiemet D.Bielkauskas ėmėsi naujo iššūkio – audiovizualinio projekto, pakviečiančio du niekada gyvai nesimačiusius menininkus į susitikimą parodinėje erdvėje. Projektą sudaro dvi dalys: vizualinė ir garsinė. Vaizdiniu projekto pagrindu tapo jau neišlikusių abiejų menininkų tėviškių – Mančių ir Semeniškių kaimų – dabarties gamtovaizdžiai. Jų ramią ir solidžią tylą skrodžia gaudžiančių Paryžiaus ir Niujorko megapolių triukšmas. Miestai, kuriuose Antanas ir Jonas praleido didžiausią savo gyvenimo dalį, ir kaimai, kuriuose gimė, augo ir visąlaik svajojo sugrįžti – atgulti amžinojo poilsio... Projekto garso turinį sudaro A.Mončio švilpių garsai ir J.Meko eilės iš autorinio rinkinio „Semeniškių idilės“, papildyti D.Bielkausko surinktais aplinkos garsais iš menininkų gimtinių.

Norėta pažvelgti tolyn

Pasak menotyrininkės G.Giedraitytės, audiovizualinio projekto raiškai pasirinktas minimalistinis sprendinys – taip, kaip ir kūrė Antanas su Jonu – tiesiog atvaizduodami juos supusią aplinką. Filmavimas reflektuoja J.Meko eksploatuotą judančio vaizdo estetiką. Nesiekta iš naujo pristatyti autorių kūrybos ar ją naujai interpretuoti. Norėta pažvelgti tolyn, ten, kur anot J.Meko „ilgom kartom nuvaikščioti laukai ir įsispaudę dirvos, kiekviena žemės pėda kalba ir kvėpuoja dar tėvais. (...) Ir kai ir mes išeisim, kiti sėdės ant mėlynų palaukės akmenų, šienaus užžėlusias lankas ir ars atokalnes“. Per švilpio garsą, per lietuvišką žodį rugių laukais ateiti ir išeiti... susitinkant...

„J.Meko „Semeniškių idilės“ yra bene pirmasis ir originaliausias dokumentinės poezijos paminklas, skirtas išsaugoti atsiminimą apie gimtąją vietą – Semeniškių vienkiemį. Eilėraščių kalbantysis atsisako racionaliai ir logiškai aiškinti savo prieraišumą Semeniškiams – fiksuojamas prigimtinis žmogaus ir gimtosios vietos ryšys. (...) Idilių subjektas patiria meilę Semeniškiams iš minties, o ne jausmą iš meilės. Subjektas supranta, kad Semeniškiai yra laikina vieta, todėl poetinio kalbėjimo prasmė – užfiksuoti, lyg dokumentinio kino kadruose išsaugoti tai, kas nyksta. Kalbėjimo konkretumas kuria atsakomybę už vietą, kurioje esama. Subjektui gamta yra ne jausmų, impresijų šaltinis, o savaime vertinga patirtis“, – rašė Ramūnas Čičelis („Jono Meko poezijos filotopija (rinkinys „Semeniškių idilės“), Česlovo Milošo skaitymai Nr. 5“).

Projektas įgyvendinamas kartu su partneriais – Antano Mončio namais-muziejumi Palangoje ir Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centru.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Klaipėda

Klaipėda portretas
Straipsnio autoriams: - Viskas gražu. Bet trumpą video galėjote pridėti. Tekste daug įmantrių žodžių, bet trūksta aiškumo, ką gi ten pamatysime. Projektas duris atvėrė spalio 5 dieną. Galėjote, (ar sunku?) parašyti ir kada tas projektas duris užvers. Būtų tikslinga ir paminėti muziejaus darbo laiką. Kada ir iki kada tą projektą bus galima matyti.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių