Likus kelioms dienoms iki „Milenos“ premjeros Klaipėdos dramos teatre rugsėjo 12, 13 ir 14 d., pokalbis su P. Turauskaite.
– Gal galite papasakoti, kaip išsivystė šio spektaklio scenografijos koncepcija? Kodėl pasirinkote būtent tokias erdvines gaires ir kokią nuotaiką, atmosferą buvo svarbu atliepti?
– Idėja kurti spektaklio scenografiją prasidėjo nuo balto voko turinio ir jo kelionės. Nuo klausimų, kokią žinutę noriu perduoti gavėjui – šiuo atveju, spektaklio žiūrovui. O kuriant klausimų buvo daugybė. Koks yra popieriaus lapas? Kokia laiško struktūra? Kaip svarbu nurodyti laiką ir vietą? Koks galėtų būti kreipinys? Ar laiškas gali būti vienas sakinys, vienas žodis, o gal piešinys? Ar tai dalykinis ar meilės laiškas? Gal tai laiškas sau? Kas atsiranda laiško paraštėje, kai baigiasi lapo erdvė? Ką rašyti „P. S.“? Kaip atsisveikinti? Kaip pasirašyti? Ar reikia parašo? Gal yra dėmė ant popieriaus? Kur užrašyti siuntėjo ir gavėjo adresus? Gal prieš įdedant laišką į voką jį pakvepinti, o gal pabučiuoti? Koks yra vokas? Gal voke yra sekretas? Palaižyti voko kraštą ir užlipdyti? Kokį pašto ženklą užklijuoti?
Kai jau turi laišką savo rankose, eini į paštą, jį užregistruoja, uždeda antspaudą. Tuomet lauki. Kaip atrodo laiško kelionė? Atrodo, norėčiau padaryti eksperimentą ir prisegti kamerą laiško kelionei užfiksuoti. Gal vokas pamestas? Gal niekada nepasiekia gavėjo adreso? Gal grįžta atgal į paštą? Gal laiškas niekada neišsiunčiamas? Gal išsiųstas jis yra perrašomas redaktorių?
Laiško formos spektaklio struktūra nurodė labai aiškias gaires, kad scenografijoje turi būti griežta kompozicija ir dominuojanti statika. Labai svarbi šviesa, kurią integravus į objektus, jie tarsi atgimsta. Paveikslai scenoje ir nusistovėjusi statika kinta, išjudina veiksmą į kitas lokacijas. Vyraujantis minimalizmas ir švara išlieka viso spektaklio metu, tik tam tikros nuorodos kinta. Rimtimi, susikaupimu ir laukimu tirštoje atmosferoje veikiančios aktorės nuspalvina scenos vaizdą įvairiais atspalviais. Aktorių kūnai erdvėje yra labai svarbūs, jie kuria kompozicijas, papildo ir įveiksmina scenografiją. Mano užduotis buvo kurti pašto pastato ir laukiamojo atmosferą bei ją transformuoti. Mano supratimu, tai tokia vieta, kurioje palyginus su visu erdvės plotu žmogus tampa maža figūra, tad scenoje išnaudojamas visas gylis, o kulisai tampa atviri. Pjesė buvo rašoma jau vykstant scenografijos gamybiniam procesui, todėl turėjau numatyti erdvės pokyčius ir objektus, kurie galėtų keisti paveikslus, net ir man nežinant spektaklio dramaturginės linijos. Tuo metu rėmiausi F. Kafkos „Laiškais Milenai“, „Pranešimu akademijai“, taip pat M. Jesenskos ir F. Kafkos biografijomis, citatomis ir faktais.
– Spektaklio spaudos konferencijoje minėjote, kad inspiravo centrinis Prahos pašto pastatas, smalsu, kaip jaučiate jo erdvę? Apie ką jums byloja tos detalės, kurias pasirinkote integruoti scenografijoje ir kodėl pasirinkote būtent jas?
– Stilizuoti pašto pastatą įkvėpė 1920 m. fotografijos, kuomet laiškai keliaudavo traukiniais, buvo rūšiuojami lentynose, suskirstytose į daug mažų langelių sekcijomis, abėcėlės tvarka. O būtent Prahos paštas padiktavo formas, grindų dangos raštą, kuris, beje, atliepia ir grindų raštą uždarytame senajame centriniame pašte Klaipėdoje. Prahos pašto fotografijas pavyko rasti internete. Žinoma, domėjausi pašto erdvėmis apskritai ir, norėdama pažinti bei pajusti pašto atmosferą iš jo vidaus, pati lankiausi įvairiuose pašto pastatuose. „Milenos“ scenografijos kūrimo laikotarpiu stengiausi užeiti į kiekvieną pakeliui pamatytą pašto skyrių ir svetur esančius centrinius paštus. Per pirmąjį susitikimą Klaipėdoje – atranką – turėjome atsakyti į režisierės klausimą, kada paskutinį kartą rašėme fizinį laišką. Tuo metu supratau, kad turiu atgaivinti ir asmeninį laiškų rašymo bei siuntimo įprotį. Kurdama scenos maketą paraleliai rašiau laiškus ir ėjau į skirtingus pašto skyrius siųsti savo laiškų, taip bandžiau pasisemti patirties dažnai lankytis tokioje erdvėje. Nužiūrinėjau vyraujančius interjerų akcentus, svarsčiau, ką būtų galima panaudoti. Norėjau patirti įvairių pašto pastato atmosferų: vieni buvo labai jaukūs, kiti baugino. „Milenai“ rinkausi šaltą, slogią atmosferą, tai diktavo ir kontekste esanti F. Kafkos figūra.
Scenoje daug tuščios erdvės ir specialiai patiesta šokio danga aktorėms, jos reikia neįprastam jų judėjimui dramos teatro scenoje. Su choreografe Agniete Lisičkinaite aktorės išbandė judėjimo galimybes, įvairias choreografijas, atliepiančias grindų dangos horizontales, vertikales ir įstrižaines. Pati aikštelė turi aiškias ribas, o „paraštėse“ atsiveria teatro scenos užkulisiai. Buvo labai įdomu stebėti būtent judesio repeticijų procesą ir gana sudėtinga įgyvendinti būtent tokį grindų raštą, spalvą ir kompoziciją. Tik akyliausias žiūrovas pastebės, kad spauda ant dangos yra tapybos darbas. Tokiu būdu buvo išgautas spaudos gylis ir atspalviai, sukurti būtent šiam spektakliui. Svarbus objektas scenoje – laukiamojo kėdės. Jų forma sukurta atsižvelgiant į galimybę skirtingai komponuoti šias kėdes erdvėje. Šešios kėdės scenoje naudojamos kartu ir atskirai. Jos yra sunkios ir masyvios – įkalina sėdėti nuolat laukiančią laiško, rašančią laišką ar su vertimais dirbančią Mileną. Laiškų rūšiavimo lentyna apytuštė – šiandien bendravimas laiškais yra primirštas, žmonės priprato komunikuoti greitai, kasdien rašomi elektroniniai telefono ar kompiuterio ekrane skaitomi laiškai. Scenografijoje įtraukiama ir medija: vaizdo medžiaga ir tekstai nugula dideliame ekrane, kuris veikdamas kaip šviesos šaltinis kuria „dienos šviesą“. Tai inspiracija iš Prahos pašto, kuriame lubos yra matinio stiklo ir šviesiu paros metu erdvę nušviečia natūraliai, o tamsiu paros metu veikia žibintai.
– Minite ekraną, kaip ir kodėl atsirado poreikis jam? Kaip manote, kuo praturtėja spektaklis į jį integruojant vaizdo medžiagą ir kas svarbu, kad ji netaptų dominuojančia scenovaizdyje?
– Spektaklyje nebandome atskleisti vieno konkretaus laikotarpio. Scenografiją kūriau galvodama apie laiką nuo 1920 m. iki šių dienų. Ekranas scenovaizdyje buvo planuotas nuo pat pirmo susitikimo su režisiere, ji atsinešė idėją rodyti vaizdo menininko Eitvydo Doškaus filmuotus kadrus ir tekstinę informaciją. Ekranas mano vizijoje visada egzistavo kaip objektas, kuris turi ir kitą nuorodą. Šiuo atveju, jis dar tampa ir šviesos šaltiniu. Mintis įsileisti švarios šviesos nukelia į Vienos miškus, kur įvyko pirmasis M. Jesenskos ir F. Kafkos susitikimas, o vėliau – jų antrasis susitikimas Gmiunde. Ekranas scenovaizdyje yra tikrai didelę jo dalį sudarantis objektas, o vaizdo medžiaga vienareikšmiškai praturtina spektaklį. Ji nukelia į sapniškus vaizdinius, kur šešios Milenos kuria iš nuotrupų, lyg dėlionę dėlioja naują portretą. Čia tampa svarbus kiekvienos aktorės žvilgsnis ir gestas. Montažai ekrane priartina ir padeda iš arčiau pažinti scenoje kuriamą personažą. Ekrano galimybės ir pozicijos erdvėje yra scenografijos dalis, tai suteikia žiūrovui erdvės ir galimybę atsitraukti nuo jame transliuojamos informacijos.
– Kas jums buvo didžiausias iššūkis ar galvosūkis šio spektaklio kūrybiniame procese?
– Didžiausias iššūkis sugalvoti, kaip techniškai įgyvendinti ekrano transformaciją scenoje. Didelių korekcijų nuo pirmo sumanymo nebuvo, tačiau teko priimti kompromisus ir atidžiau susipažinti su Klaipėdos dramos teatro scenos techninėmis galimybėmis. Kaip ir kiekviename minimalios scenografijos spektaklyje – čia irgi nėra išimtis, kad labai svarbi medžiagų kokybė, gamybos bei montažo darbų atlikimo švara. Kuo mažiau scenoje objektų ir rekvizito, tuo ryškiau matosi, kas yra ne savo vietoje, nenudažyta arba nelygu. Taigi, iki paskutinės dienos scenoje vis atsiranda ką galima būtų padaryti kruopščiau.
– Ne pirmą kartą dirbate su L. Kutkaite, režisierė minėjo, jog jums abiem artima minimalistinė raiška. Gal galėtumėt šiek tiek plačiau prasiplėsti apie minimalizmą scenografijoje – kaip manote, kas svarbiausia, kad ji būdama neperkrauta taip pat būtų gyva ir padedanti žiūrovui pagauti reikiamas nuorodas?
– Visų pirma minimali scenografija suteikia judėjimo erdvėje laisvę. Neapsistatant nereikalingais daiktais, atidaroma daugiau kelių ir galimybių. Ne visi išankstiniai sprendimai pasiteisina, nes laboratoriniu principu veikiantis procesas gali nuvesti į kitas, čia ir dabar kilusias vizijas bei rezultatus. Tačiau apgalvoti, ko būtinai prireiks spektakliui, tikrai įmanoma iš anksto. Antra, matyti grynas formas ir struktūras scenoje yra estetiška. Turiu omenyje, kai yra aiškiai matomas objekto charakteris, medžiagiškumas ir spalva. Mano siekis įgyvendinti viziją vientisai, steriliai ir subtiliai. Mano nuomone, gyvybės minimali scenografija turi kur kas daugiau nei perkrauta (nebent tai yra daroma utriruotai). Svarbiausia, kad tiesiogiai neatskleidžiant visų vizualinių nuorodų, žiūrovo vaizduotė turi erdvės, leidžia detales interpretuoti savaip, susikurti individualų matymo kampą. Visos spektaklio sudedamosios dalys (dramaturgija, režisūra, scenografija, choreografija, kostiumai, garsas, vaizdo medžiaga, šviesos) padeda žiūrovui pagauti šias nuorodas. Ne veltui spektaklio formatui ir reikia tiek daug sudedamųjų (meno sričių), kad tos dalys papildytų viena kitą.
– Stebėjote, kaip vystosi spektaklis, prisidėjote prie jo kūrimo – jums pačiai apie ką yra „Milena“?
– Man spektaklis „Milena“ yra apie drąsą. Milena Jesenska įkvepia ryžto laikytis savo pozicijos ir turėti savo balsą.
Spektaklio „Milena“ premjera rugsėjo 12, 13 ir 14 dienomis Klaipėdos dramos teatre. Rugsėjo 13 d. iškart po spektaklio vyks susitikimas su kūrybinės komandos nariais.
Režisierė ir dramaturgė Laura Kutkaitė, scenografė Paulina Turauskaitė, choreografė Agnietė Lisičkinaitė, kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė, kompozitorius Arturas Bumšteinas, garso režisierius Edvinas Vasiljevas, vaizdo menininkas Eitvydas Doškus, šviesų dailininkas Dainius Urbonis, režisierės asistentas ir asistentas dramaturgijai Alius Veverskis, tekstus iš anglų k. vertė Dovydas Grajauskas, vaizdinės medžiagos titrų dizaineris Jurgis Griškevičius.
Spektaklyje vaidina: Toma Gailiutė, Eglė Jackaitė, Digna Kulionytė, Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė, Aistė Zabotkaitė.
Naujausi komentarai