Reikšminga kultūros asmenybė

Witkacy tėvai gimė Lietuvoje: Stanisławas Witkiewiczius – Pašiaušės dvare netoli Šiaulių, Marija Pietrzkiewiczówna – Tryškiuose. S.Witkiewiczius buvo žinomas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tapytojas, dailės kritikas ir architektas, Zakopanės stiliaus pradininkas. Po 1863 m. sukilimo visa šeima buvo ištremta į Tomską.

Witkacy – iki šiol reikšminga asmenybė ne tik Lenkijos, bei ir viso pasaulio kultūrai. Jis gimė 1885 m. vasario 24 Varšuvoje, mokėsi Krokuvos dailės akademijoje, dalyvavo dailės parodose, buvo vienas svarbiausių dailininkų grupės „Formistai“ ideologų, domėjosi estetika, meno teorija, psichoanalize (žinomiausi veikalai – „Estetikos eskizai“, „Teatras. Įvadas į Grynosios Formos teoriją teatre). Witkacy tekstuose gilinamasi į būties slėpinius, dramose siekiama atskleisti metafizinius veikėjų pojūčius. Priklausęs moderniajai XX a. pirmosios pusės kultūrai, menininkas pats kūrė ir tvirtino svarbiausius jos bruožus – principingai neigė linijinio, nuoseklaus pasakojimo tradiciją, regimosios ir jausmų tikrovės iliustravimą, psichologinį realizmą, kurį vadino „meniniu viduriavimu“. 1939-ųjų rugsėjo 18-ąją, išgirdęs apie Raudonosios armijos įžengimą į Lenkiją, Witkacy nusižudė.

Absurdo teatro pradininkas

Witkacy vadinamas absurdo teatro pradininku; jis parašė beveik keturiasdešimt dramų (tarp jų – „Mažame dvarelyje“, „Dvigalvio veršiuko metafizika“, „Beprotis ir vienuolė“, „Belzebubo sonata“, „Batsiuviai“), kurias statė ir stato žinomi Lenkijos bei kitų šalių režisieriai, tarp jų – Tadeuszas Kantoras ir Krystianas Lupa. Witkacy kūriniai išversti į daugelį pasaulio kalbų; 1993-aisiais nedidelį jo „Skečą“ į lietuvių kalbą išvertė Giedrius Gabrėnas (vertimas skelbtas žurnale „Krantai“). G.Gabrėno išverstą Witkacy dramą „Mažame dvarelyje“ 1993-iaisiais Panevėžio dramos teatre pastatė režisierius Saulius Varnas.

Apie Witkacy yra sukurtas lenkų režisieriaus Jaceko Koprowicziaus filmas „Mistifikacija“ (2010), kurio veiksmas vyksta 1969-aisiais: paaiškėja, jog Witkacy nenusižudė, o tebėra gyvas, toliau tęsia savo aistringus ir beprotiškus eksperimentus ne tik su menu, bet ir su gyvenimu.

Parodoje – 19 atspaudų

Iš originalių negatyvų, priklausančių Stefano Okołowiciziaus kolekcijai, parodai parengta 19 skaitmeninių atspaudų. Didesnė negatyvų dalis daryta paties Witkacy. Atspauduose – įdomios ir reikšmingos XX a. pirmosios pusės meninio gyvenimo asmenybės: menininko tėvas S.Witkiewiczius (1851–1915), rašytojas Bruno Schulzas (1892–1942), pianistas Arthuras Rubinsteinas (1887–1982), artimas Witkacy bičiulis, vienas garsiausių Lenkijos antropologų Bronisławas Malinowskis (1884–1942). Taip pat eksponuojami Józefo Głogowskio, Władysławo Jano Grabskio, Tadeuszo Langierio daryti menininko portretai ir paties Witkacy autoportretai.

Fotografijų savininkas S.Okołowiczius baigė Varšuvos dailės akademiją, kur studijavo tapybą, domisi fotografija ir jos istorija, nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio kolekcionuoja Witkacy fotografijas. Jo rinkiniai jau pristatyti daugelyje parodų Lenkijoje ir už jos ribų.

Parodos kuratoriai: Gabriella Cardazzo, Giuliana Carbi, Helmutas Šabasevičius. Parodos organizatoriai: „Trieste Contemporanea“, „Artspace“, Lenkijos institutas Vilniuje, Vilniaus dailės akademija, Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyrius.

Witkacy fotografijų paroda „Gražuolė ir pabaisa“ Klaipėdos fotografijos galerijoje veiks iki gegužės 6 d. Ji yra fotografijos ir edukacinių užsiėmimo ciklo „(Ne)būtos istorijos“ dalis. Projektą organizuoja LFS Klaipėdos skyrius, kuratorius – Darius Vaičekauskas.