S. Pagojus, inžinierius pagal profesiją ir fotografas iš pašaukimo, jau dešimtmetį dirba Norvegijoje, šiuo metu - naftos platformų remonto dirbtuvėje. Šiame krašte fotografuoti tikrai būtų ką: Norvegijos gamta stulbina savo grožiu, fiordais, kriokliais ir uolomis nusėtos pakrantės gniaužia kvapą, rodos, ko daugiau reikia vaizdų medžiotojams. Bet ar įdomu, jei viskas jau turbūt išfotografuota, išvaikščiota, atsigėrėta?

Savo pirmajai personalinei fotografijos parodai Saulius Pagojus pasirinko sudėtingesnį žanrą – industrinę – socialinę fotografiją ir foto pasakojimu „Dvi savaitės darbe“ atskleidė dažnam nepažinią emigrantų kasdienybę – sunkų, alinantį darbą.

Darbas naftos platformose ar jų remonto dirbtuvėse Norvegijoje buvo ir vis dar yra vienas geidžiamiausių. Atlyginimas už šį nelengvą triūsą žadamas nemenkas – metinė alga siekia nuo 40 000 iki 50 000 JAV dolerių per metus (informacija rasta interneto portale „Darbas ir karjera“). Skamba viliojančiai - kas gali nenorėti tokio svajonių darbo, o juo labiau – atlyginimo? 

Bet darbo reklamose nekalbama apie tai, kad dirbti bus tikrai nelengva: darbo sąlygos – sudėtingos, darbo diena truks mažiausiai dvylika valandų, visą tą laiką tikrai teks sunkiai dirbti, per dieną sukarti apytikriai 16 kilometrų, užlipti maždaug į 140-ąjį aukštą (tiek susidarytų, suskaičiavus per dieną įveiktas pakopas, žinoma, su kroviniu – 20–30 kilogramų įrankių ant pečių); saldžios atokvėpio akimirkos bus retos – dvi kavos pertraukėlės po 15 minučių ir 45 minutės pietums, tad tikrai prireiks nemenkos išmonės, kad per keletą minučių, skirtų pertraukai, spėtum dar ir pailsėti.

Organizatorių nuotr.

„Kiekviena laisva minutė – brangi, ją stengiamės išnaudoti maksimaliai. Kartais pavyksta net pasnausti, įsitaisius pačiose netikėčiausiose vietose - sandėlyje tarp lentynų ar variklių skyriaus kamputyje“, - pasakoja Saulius. Sakysite, kvepia vergove? Visai ne, tai tik gyvenimas, tiksliau - didžioji lietuvių emigrantų gyvenimo dalis svečioje šalyje, kurią jie pasirinko patys, ieškodami skalsesnės duonos.

Kurdamas šį reportažą, beje, labai rizikuodamas, nes darbo metu tikrai reikia galvoti tik apie darbą, o ne fotografuoti, Saulius neturėjo tikslo moralizuoti ar atgrasyti nuo ekonominės emigracijos – tegul tuo užsiima valdžia. Fotomenininkas tiesiog norėjo parodyti lietuvių emigrantų gyvenimą jų darbo vietoje: kokia yra jų kasdienybė, ką ir kaip jie dirba, kokios nuotaikos ir emocijos atsispindi jų veiduose, žvilgsniuose.

Tokių fotografijų, beje, negalima viešinti, juo labiau – iš viso fotografuoti pramoniniuose objektuose. „Esu gavęs pylos, kad užuot dirbęs, fotografuoju. Dirbame su vokiečiais, jie preciziškai tikslūs, darbo laikas - šventas reikalas, bet smalsumas nugali viską.

Fotografavau slapčia. Nei vienas kadras nėra surežisuotas ar dirbtinai sukurtas, viskas vyko čia ir dabar. Nuotraukų personažai - daugiausiai klaipėdiečiai“, – pasakoja Saulius.

Jis minėjo, kad prieš pradėdami darbą Norvegijos naftos platformų remonto dirbtuvėje, darbuotojai pasižada neviešinti fotografijų iš darbo vietos jokiuose socialiniuose tinkluose. S. Pagojus ir neviešino, beveik slapta dvi savaites fotografuotas reportažas pirmą kartą rodomas pirmojoje personalinėje parodoje.

Paklaustas, ar nenorėtų tokio reportažo sukuri kuriame nors Lietuvos pramoniniame objekte, Saulius tik šypteli - kodėl ne? Tiktai būtų įdomu, bet nėra galimybės įsibrauti į industrinius objektus - tuoj prasideda visokios darbo saugos instrukcijos ir draudimai, o iš kitos pusės - nėra ir tos industrijos, viskas sunykę. Veikiausiai todėl pramoninės fotografijos Lietuvoje beveik nelikę.

Savo fotoreportažui „Dvi savaitės darbe“ S. Pagojus pasirinko nespalvotą fotografiją, nes anot jo, šiam fotonaratyvui spalvota fotografija nebūtų tikusi – itin ryškūs darbo drabužiai sudarytų per didelį kontrastą, o ir telefonas, kuriuo sukurtas reportažas, – ne pats naujausias, tad superinės kokybės neišlaužtum. Nors ši paroda pirmoji personalinė, fotografuoja Saulius seniai – dar vaikystėje to išmokė tėvas. Senajame fotoaparate tebėra išlikusi nepabaigta paskutinė juostelė. Ji tarsi kviečia sugrįžti ir tęsti juostinę fotografiją, bet, matyt, tam dar neatėjo laikas.

Daugiau fotografuoti S. Pagojus pradėjo išvykęs dirbti į užsienį. Dvejus metus jis buvo aktyvus Oslo lietuvių bendruomenės tarybos narys, ten rengė dokumentinius reportažus apie lietuvių gyvenimą užsienyje, viešindamas parengtą medžiagą socialiniuose tinkluose ir žurnaluose. Ilgainiui pareiga virto pomėgiu. Dabar be fotografijos jam tiesiog neįdomu.