Baltos trapios lengvos ažūrinės snaigės languose atsiranda prieš Kalėdų šventes net tada, kai lauke ir nesninga. Ir tai ne tik noras prigauti mus apleidusią žiemą, bet suteikti jaukumo aplinkai, alsuojančiai kasmečio stebuklo laukimu. Šio grožio meistrėms, iš popieriaus kerpančioms mažus meno kūrinius, dabar – pats darbymetis.

Karpinių burtai

Klaipėdietė, taudodailininkė ir karpinių meno kūrėja S.Vilkienė neslepia, kad "eidama likimo jai skirtu keliu šalia logopedės profesijos "nuklydo" į meninį popieriaus karpinių pasaulį". 73-erjų moteris karpyti ėmėsi būdama keturiasdešimties, po metų ji tapo Žemaitijos krašto tautodailininkė.

S.Vilkienė neatsistebi, kad žirklės ir peilis – aštrūs ir tam tikra prasme pavojingi įrankiai padeda sukurti tokį subtilų meną.

Per visą tą laiką S.Vilkienė iškirpo tūkstančius žmonių siluetų, ornamentų, kitokių kūrinių, šventėms karpiniais puošė interjerus, išleido savo meno darbų knygą, surengė ne vieną parodą. Moters kūriniai ne kartą eksponuoti ir Pasaulinėse karpinių parodose, viena jų vos prieš porą savaičių buvo surengta Vilniuje.

Maža to, S.Vilkienė savo karpymu užkrėtė ir dar vieną klaipėdietę medicinos darbuotoją 57-erių K.S.Mažukaitienę, kurios karpiniai taip pat eksponuojami Pasauliniuose kataloguose. Tik štai stiprioji jos pusė – snaigės.

"Pamenu, dar mokiausi Klaipėdos medicinos mokykloje, kai su draugėmis atėjome pažiūrėti filmo į tuometį "Vaivos" kino teatrą. Ten fojė pamačiau ornamentų parodą, ji mane užbūrė, o kai suvokiau, kad tai – karpiniai, negalėjau akių atitraukti, kaip mane jie sužavėjo, tad filmas manęs jau nebedomino. Žiūrėjau į ekspoziciją ir džiaugiausi. Tai buvo S.Vilkienės darbai. Ryžausi pati pabandyti. Taip ir pradėjau karpyti snaiges", – karpymo pradžią prisiminė K.S.Mažukaitienė.

Paklausta, kodėl susidomėjo būtent snaigėmis, moteris pajuokavo, gal dėl to, kad ji pati gimė žiemą, paskutiniąją metų dieną, kai viskas buvo nuklota balta sniego danga.

Didžioji menų magistrė

Snaigės, pasak tautodailininkės, tai grožio stebuklas, gamtos – didžiosios menų magistrės sutvertas kūrinys. Tik tas grožis labai netvarus. Vos tik snaigė sušyla, iškart pranyksta.

Moksliškai kalbant – snaigės ledo kristaliukai, susiformavę aukštesniuose atmosferos sluoksniuose. Jų formos priklauso nuo drėgmės kiekio ir oro temperatūros. Pirmąją snaigę gamtoje lygiai prieš 130 metų nufotografavo amerikietis Wilsonas Alwynas Bentley‘us. Per visą savo gyvenimą jis įamžino apie 5 tūkst. snaigių prie mikroskopo pritaisęs fotoaparatą.

Savo karpinių knygos įžangoje "Snaigių fantazija" K.S.Mažukaitienė citavo W.A.Bentley‘ų: "Žvelgdamas pro mikroskopą, pamačiau, kad snaigės – tai grožio stebuklai, ledo gėlės ir būtų neteisinga, jei šito grožio niekas nepamatytų ir neįvertintų. Kiekvienas kristalas yra nepakartojamas dizaino šedevras, susidarantis gamtoje. Kai snaigė ištirpsta, jos unikalus raštas ir grožis išnyksta amžinai ir nepalieka jokių pėdsakų po savęs".

Visos snaigės gamtoje yra šešiakampės ir visos skirtingos. Vienos būna tarsi adatėlės, kitos – plokščios tarsi monetos, bet visos šešiakampės. Pačios gražiausios snaigės yra dendritai – jos išsišakojusios ir primena gėles.

"Įdomu tai, kad dauguma mano iškirptų snaigių identiškos toms, kurios egzistuoja gamtoje. Svarbu teisingai sulankstyti popierių. Tada reikia piešti ornamentą ir kirpti", – pasakojo K.S.Mažukaitienė.

Vis tik karpytos snaigės nepripažįstamos nacionaliniu paveldu. Todėl K.S.Mažukaitienė niekada nepatenka į nacionalinius karpinių renginius, nors snaiges karpo ir liaudiškais motyvais.

"Vis noriu įdiegti toms pripažintoms tautodailininkėms, kad atėjo metas keisti įsisenėjusį požiūrį į tam tikrus dalykus, bet tai nėra taip lengva", – sakė klaipėdietė.

Pamokos Adelaidės mokykloje

O štai Jungtinėse Amerikos Valstijose karpytos snaigės yra labai populiarios, ten jos – didžiausia puošmena. Prieš Kalėdas amerikiečiai stengiasi snaigėmis papuošti viską – nuo vitrinų iki dovanų maišelių.

Karpytomis snaigėmis žavimasi ir Australijoje, kur deja, tikrų snaigių beveik nebūna, gal tik kalnuose. K.S.Mažukaitienei teko lankytis šiame žemyne prieš pat Kalėdas, kai tuo metu ten pati karščiausia vasara, kai oras įkaista iki 40 laipsnių.

"Keletą dienų kartu su savo pusbrolio žmona ėjau į mokyklą, kur ji dirba mokytoja. Ten ji su mokiniais ruošė kalėdinę programą. Nusinešiau savo iškirptų snaigių, parodžiau vaikams ir jie užsiplieskė, kad juos pamokyčiau karpyti", – apie savo patirtį Australijoje pasakojo K.S.Mažukaitienė.

Ir visai nesvarbu, kad Kalėdos pas australus ateina vasarą, jie jas švenčia lygiai taip, kaip britai Jungtinėje Karalystėje – su Kalėdų Seneliais, eglutėmis, kitais švenčių atributais. Tokios tradicijos susiklostė nuo tų laikų, kai šis žemynas dar buvo anglų kolonija.

"Pradėjome karpyti. Jiems taip buvo įdomu ir smagu, kad kitą dieną jie man sumanė padėkoti ir kiekvienas, o jų ten buvo gal 30 vaikų, atnešė man po ledą. Per tiek metų, kiek karpau, tai buvo viena šauniausių dovanų. Paskui pasidalinome tuos ledus ir draugiškai pasivaišinome", – prisiminė S.K.Mažukaitienė.

Tautodailininkė S.Vilkienė tvirtina, kad pasiruošimas šventėms ir namų puošimas – teikia didžiulį džiaugsmą ir suartina, todėl į šį procesą labai svarbu įjungti ir vaikus.

"Čia ir yra karpymo žavesys, nes rezultatas yra pakankamai greitas. Ir tai nepaprastai gerai veikia, ypač mažuosius. Tai kelia jų savivertę. Jie mato kūrinį, kurį sutvėrė savo rankomis. Be to, bendra kūryba labai suartina, o to ir siekiama. Juk Kalėdos – šeimos šventė", – priminė tautodailininkė S.Vilkienė.