K. Navickas: mes, lietuviai karpytojai, esame vieni kietesnių Europoje

– Esate tautodailininkas, ar karpiniai – jūsų pomėgis?

– Ne tik karpinius, bet ir medžio raižinius darau, tačiau tai daugiau edukacinė veikla. Knygą apie juos išleidau beedukuodamas. Šventuosius raižau ant tokių specialių medžio lentų, paskui spaudžiu atspaudus. Buvo tokia meno rūšis Lietuvoje, bet išnyko.

– Ar dar žinote vyrų, užsiimančių karpiniais?

– Ukrainoje žinau, Lenkijoje žinau, Japonijoje žinau, Lietuvoje – nelabai.

– Lietuvoje vyrai dažniau laisvalaikiu eina medžioti, žvejoti, prie automobilių krapštytis?

– Tikriausiai. Aš irgi mėgstu žvejybą. Viskam užtenka laiko, kai nori.

– Kada pradėjote karpyti ir kodėl?

– Labai seniai, nes su tautodaile augau. Mano seneliai buvo dailidės,  močiutė ir tetos – audėjos, mama – mezgėja. Nuo mažens mano aplinkoje buvo vien tautodailė, tik tada taip jos niekas nevadino – tiesiog gražiai gyvenome, puošėme savo buitį. Visi puošė.

Aš pripratęs karpyti net žiūrėdamas pasaulio futbolo čempionatą ar filmą. Jau galiu bet ką daryti karpydamas, gal tik knygų negaliu skaityti.

Iš pradžių drožinėjau, bet paskui šeima, vaikai, universitetas... Tada kažkaip visai netyčia atradau tuos karpinius. Mano darbus pamatę kolegos, pažįstami skatino veiklos neapleisti, taip ir įsivažiavau. 1990-aisiais mane priėmė į tautodailininkų sąjungą, tai gal kokiais 1989-aisiais pradėjau. Iš pradžių dar žirklutėmis karpiau, dabar jau neimu žirklučių į rankas – visai kiti įrankiai, kitos priemonės.

– Nuo kažko tuos pirmuosius karpinius reikėjo pradėti. Gal vaikystėje buvote susipažinęs, kaip tai daryti?

– Vaikystėje man nebuvo įdomu jokie karpiniai. Gal per pamokas privertė kokių snaigių iškarpyti, bet daugiau nesu iškarpęs nė vienos snaigės. Dar mačiau, kaip močiutė kažką tokio darydavo.

K. Navicko asmeninio archyvo nuotr.

– Užuolaidėles?

– Ne, mūsų krašte – Žemaitijoje, aplink Raseinius, užuolaidėlių niekas nedarydavo. Dzūkai langus puošė, o mes bagotai gyvenome, turėjome kuo langus pasipuošti – lino turėjome ir baltinių, kaip sakau. Močiutė darydavo lentynėlėms puošmenas vadinamoje šėpoje, indaujoje. Mariją turėjo apmusijusią – ją karpiniais puošdavo.

Mano senelis buvo dailidė. Jis darydavo langų puošmenoms, stogui, vėjalentėms lekalus. Juos pjaustydavo didžiulius, bet principas tas pats: pusę nusipieši, antra pusė atsikartoja. Man prie medžio buvo įdomiau.

– Kai pasiryžote karpyti, reikėjo juk kažkur išmokti, kaip tai daryti?

– Kai su tuo užaugi, mokytis praktiškai nereikia, viskas išeina savaime. Jei norėtum operuoti, mokslus reikia baigti. Čia tiesiog imi, bandai, darai ir išeina. Kažkokios aukštosios matematikos karpiniuose nėra – tik pedagoginiame (buvęs Vilniaus pedagoginis institutas – red. past.) 60 lapų prirašyta, kaip reikia žirklutes laikyti, į kurią pusę karpyti. Kaip reikia žirklutes laikyti? Kaip jūsų fiziologija veikia, taip ir laikote. Jeigu esate kairiarankis, nusipirkite žirklutes kairei rankai, ir tiek.

Sakyčiau, svarbiausia, kompoziciją išmanyti, mokėti nupiešti  daiktą – tiksliai ar primityviai. Piešti aš kažkada mokiausi, tik iš pradžių trūko kantrybės, o vėliau, kai jau norėjau, tėvas nebeleido, sakė, kad per daug protingas. Norėjau stoti į Telšių taikomosios dailės technikumą. Piešti išmokau praktikuodamasis – ranka kiekvienais metais vis tobulėja. Nesu aukšto lygio menininkas, bet galėčiau drąsiai ne vieną jaunąjį dailininką aplenkti.

Paskui apie raižinius daug teko skaityti. Padėjo dr. Alės Počiulpaitės, dešimtmečius tyrinėjančios ir analizuojančios Lietuvos tautodailės palikimą ir raidą, darbai ir patarimai, teko M. K. Čiurlionio dailės muziejuje matyti senų darbų, kad suvokčiau, kas tai yra. Iš esmės dabar vėl grįžta menotyrininkų požiūris, kad Lietuvoje karpinių kaip meno rūšies nebuvo, nes dailės istorikas Paulius Galaunė neaprašė tokios meno rūšies daiktų, todėl jie nėra esminė tautodailės rūšis, nors kažkur ten, tyruose, egzistavo. Taip paribiuose ir gyvename – leidžia mums laisvai reikštis, improvizuoti, kas, beje, normaliame pasaulyje visur vyksta. Dabar grojama tokia melodija, kad karpytų paveikslų nebuvo, bet mūsų paveiksluose – liaudies temos. Taip mes improvizuojame, nors tokių anksčiau ir nebuvo. Taip išeina, kad mums dabar kurti nebereikia?

Aš dabar daugiau kultūrologijos prisistudijavęs, prisiskaitęs, negu karpymo technologijų, nors galiu papasakoti ir apie ukrainietiškas, ir apie kiniškas, ir apie japoniškas, ir apie Pietų Amerikos karpinių technologijas.

K. Navicko asmeninio archyvo nuotr.

– Ar labai didelis skirtumas?

– Be abejo. Pavyzdžiui, japonai iš mūsų juokiasi, kad mes žirklutėmis karpome. Jie raižo. Aš buvau susipažinęs su senu japonų meistru. Turėjo jis apie šimtą visokių įrankių karpiniams, iš karpinių duoną valgė, o žirklučių nė vienų neturėjo. Mes irgi pastaruosius 15–20 metų jau naudojame normalius rėžtukus, kurie rankos nežudo, turime pjaustymo padų, kuriuos japonai turėjo jau gal prieš 50 metų. Pietų Amerikoje jie su kaltukais dirba, naudojasi kinų technologija ir po vieną nekarpo, o po penkis ar šešis lapus kaltukais kala.

– Ar galima pasakyti, nuo kada karpiniai žinomi Lietuvoje apskritai?

K. Navicko asmeninio archyvo nuotr.

– Deja, nėra istorijos, niekas jos neanalizavo. Jums apie raižinius galiu pasakyti: žinau, kada prasidėjo ir kada pasibaigė, nes yra tyrinėti, o karpinių niekas netyrinėjo. Manau, atsirado tada, kai atsirado popierius ir kai galėjo ubagas lietuvis – valstietis, baudžiauninkas – nusipirkti popieriaus. Lenkijoje popieriaus karpiniai  prasidėjo ne nuo valstiečių trobų puošimo – ponai karpytomis servetėlėmis buitį puošė. Valstiečiai trobas puošdavo tam, kad baltas sienas pagyvintų raudonais gaidžiais, kaip ir Ukrainoje. Ten daugiau spalvų buvo, nes ir charakteris kitoks, ne toks surūgęs kaip mūsų.

Mano močiutė visus papuošimus darydavo iš vadinamųjų tapetų – iš laikraščių nedarė, nors tuo metu buvo populiaru. Esu matęs, kaip kaimuose karstus puošdavo – iš laikraščių tiesiog iškarpydavo tokias kvarbatkas. Taigi į Lietuvą tai atėjo tada, kai valstietis galėjo nusipirkti popieriaus gana pigiai, bent jau laikraštinio, kad pasipuoštų kokį šventą kampą arba tuos langelius Dzūkijoje.

– Popierius – greitai suyranti medžiaga, tai nelabai kas yra išlikę iš senesnių laikų?

– Apie tai ir kalbu. Todėl tokių senų karpinių neišsaugota, nėra kuo pasidyviti. Baltarusiai turi, lenkai turi, nes jie pradėjo anksčiau tyrinėti, negu mūsų M. K. Čiurlionis su J. Basanavičiumi, išmokę lietuvių kalbą...

Lenkai turi ką parodyti, gal dėl to ir įsikibę į senąją tradiciją – neleidžia improvizuoti. Lenkijoje plačiau buvo paplitęs šitas reiškinys. Pavyzdžiui, lenkų bajorai gaidžiais puoštais paveikslėliais gyvino savo buitį – po arbatos servizu karpytas staltiesėles klojo. Mūsų ponai tokių neturėjo. Europoje karpinių paskirtis buvo taikomoji. Nyderlanduose moteriškė, pirklio žmona, žirklutėmis taip pakarpė, kad tuo metu su Rembrantu vienoda kaina darbus pardavinėjo. Nedaug jų išlikę, bet keli yra muziejuose.

Lietuvoje, deja... Julija Daniliauskienė pamirštą meną atgaivinti pradėjo iš netyčių. Jeigu nebūtų iš garsesnės giminės, gal niekas nebūtų į tuos karpinius dėmesio kreipęs. Paskui liaudies meistrė Nijolė Angelė Jurėnienė, o paskui mes, jaunesni, pratrūkome – jau Nepriklausomybės pradžioje.

K. Navicko asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl sakote, kad J. Daniliauskienė „iš netyčių“ pradėjo?

– Ji tremtinė, savų bėdų turėjo, o tie karpiniai tiesiog labai ramina. Kaip pati sakė: „Čia mano ramybės vieta buvo, užutėkis.“

– Ar jums ši veikla irgi užutėkis?

– Pigiau negu į Druskininkus arba į Birštoną nuvažiuoti. Aš pripratęs karpyti net  žiūrėdamas pasaulio futbolo čempionatą ar filmą. Jau galiu bet ką daryti karpydamas, gal tik knygų negaliu skaityti.

– Papasakokite, kaip kuriamas karpinys? Nuo ko prasideda – nuo idėjos, maketo, piešinio?

– Be piešinio, aišku, niekaip, bet pirmiausia – idėja. Pirmus porą metų karpiau atvirukus, o paskui, kai nusibodo visokias gėles, pienes, medžius piešti, įsivažiavau su siužetiniais paveikslais. Jie iš pradžių irgi buvo be temos, bet paskui radau siužetą. Gal kokius dešimt metų karpiau dainas. Paskui buvo žygio dainos. Kaip tik buvo Lietuvos tūkstantmetis, visokie minėjimai, todėl iškarpiau Žalgirio mūšio seriją. Tiesa, dar viena serija karpinių buvo „Per Klausučių ulytėlę“. Aš viską taip lipdau serijomis, dešimt ar penkiolika paveikslų. Paskui dar kokią knygą išleidžiu, albumą, rinkinį.

Nuolat skaitau ir kažkuo domiuosi, ne tik karpiniais, tad, kai nusibodo dainos, ėmiausi žydų temos. Susipažinau Liubline, paskui Minske su žmonėmis, kurie vadinamuosius mizrachus – žydiškus karpinius – kūrė. Tai vėl klajojau apie dešimt metų. Išleidau knygą apie žydiškus karpinius su tradicijomis ir mūsų požiūriu į šalia gyvenančius žmones, kurių net kultūros nesupratome, – tik dabar bandome šiek tiek suprasti, tačiau daugiau akcentuojame tai, kas kažkada buvo blogo, o ne gero.

Be to, visą laiką domiuosi religijomis, šventųjų gyvenimu. Iškarpiau 60 pagoniškų dievų. Pernai išleidau knygą „Mūsų šventieji“ dviem kalbomis – lenkiškai ir lietuviškai. Be karpinių ir raižinių, yra ir teksto – ne tik to, kurį oficialioji mūsų Katalikų Bažnyčia teikia. Tų pačių šventųjų yra ir kituose tikėjimuose, stačiatikių ar unitų. Netgi toje pačioje Katalikų Bažnyčioje į kai kuriuos šventuosius žiūrima skirtingai ir pasakojama skirtingai – bandžiau tai pavaizduoti per simboliką.

Kadangi dabar gyvenu kaime, paukščių aplink – jūra, tai 20 paukščių iškarpiau. Jau seniai po truputį lipdau seriją „Vilniaus legendos“ – gal penkiolika karpinių turiu. Paskui miesteliai sužavėjo – tai ir miestelių penkiolika ar septyniolika esu iškarpęs. Kažkada išleisiu knygutę ar leidinuką. Tam, kad karpytum, turi gerai įsigilinti į legendą ar miestelio istoriją. Aš renkuosi širdžiai mielus miestelius. Taip ir karpau, nes sėsti ir kažkokį medį iškarpyti man nebeįdomu.

– Taip bekarpydamas „prisikarpėte“ iki tautodailininko. 2005 m. jums buvo suteiktas meno kūrėjo statusas, 2009 m. jūsų darbams išduotas tautinio paveldo produkto sertifikatas. 2018 m. tuometė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson įteikė jums Kultūros ministerijos premiją už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą. Kas iš to?

– Nieko iš to. Ypač dabar. Vargo vakarienė. Dabar pasakyk „tautodailininkas“ – nelabai kas supranta. Dabar valdininkai žino ir suvokia tik žodžius „meno kūrėjas“ ir „sertifikuotas tautinio paveldo meistras“. Mes esame sertifikuoti ir mus nuolat tikrina, kad nuo to sertifikato nenutoltume. Jeigu anksčiau dar parašęs projektą galėdavai gauti pinigų parodai rengti, tai dabar viskas – tik edukacijai. Pavyzdžiui, surengiau savo šventųjų parodą – jai išleidau 4 tūkst. eurų ir 3 tūkst. eurų knygai. Už knygos, parodos parengimą man nieko nekompensavo – tik už knygos leidybos sutartį. Nei vertimo, nei korektūros, nei skenavimo – nieko.

K. Navicko asmeninio archyvo nuotr.

Šiemet niekur nelendu, tai niekas ir nekviečia. Turiu daug pažįstamų visoje Lietuvoje, nes mano darbų parodos nuolat keliavo, mažai kaimelių rasi, kur mano parodos nebuvusios. Ne vienas rajono kultūros darbuotojas paskambina, pasveikina su Naujaisiais metais, su Velykomis, tačiau parodų neprašo. Klausiu – kaip čia dabar su tuo menu? Sako: „Ai, žinote, mes tokį nurodymą turime, kad reikia duoti plotus profesionaliems dailininkams.“ Šiemet nė vieno kvietimo negavau į jokį kultūros centrą.

Tačiau edukacijos... Jei nori, kad tau už kažkokias priemones kompensuotų, turi nešti dokumentus. Turėjau Vilniuje dirbtuves, kur edukacijas vesdavau, bet R. Šimašius taip užkėlė kainas, kad teko atsisakyti. (Dabar, beje, tos patalpos apgriuvusios stovi. Gal jam taip geriau?) Aš dirbtuvėse vaikus neatlygintinai mokiau. Dabar neturiu kur. Važiuok kažkur, paskui sąskaitas nešiok už degalus, už popierių, pateik pirkimo įrodymus. Neperku aš – jau tiek prisipirkęs, kad galėčiau penkis savo gyvenimus tuos vaikus mokyti. Žirklučių mažų mažiausiai 20 turiu. Dar lankytojų sąrašą turiu pristatyti... Vienu žodžiu, vargas su tomis edukacijomis. Sakau: kas norės – patys susiras. Arba ateis pas mane į kiemą – turiu didelį, pavėsinė yra, gali atvažiuoti ir karpyti, raižyti, visas priemones duosiu.

Dabar nebeorganizuoju nieko. Jeigu kreipiasi kas, tai akyse ar lūpose tik vienas žodis – neatlygintinai.

– Neatlygintinai, nes karpiniai – jūsų pomėgis?

– Ar pomėgis nekainuoja? Degalai, laikas irgi nekainuoja? Aš juk turiu darbą, kurį dirbdamas turiu užsidirbti. Aukodavau savo laiką, man tai nebuvo vargas, kol dirbtuves turėjau. Kodėl gi ne? Manau, per 20 metų Lietuvos kultūrai duoklę atidaviau. Dabar ačiū – pasenau, pavargau ir gal atsibodo visas šitas biurokratizmas. Dėl varnelės viskas daroma, o ne tam, kad tautodailė vystytųsi. Klausėte manęs, kiek karpančių vyrų yra. Jūs paklauskite, kiek tarp karpančių yra jaunesnių žmonių? Kai susirenkame – visiems mažų mažiausiai per 50-dešimt, daugumai jau ir daugiau kaip 60.

– Perspektyvos liūdnos? Išnyks ši senojo liaudies meno kryptis?

– Savo laiku, Nepriklausomybės pradžioje, menotyrininkai, prisipirkę dažų, teptukų, važinėjo po kaimus, bobutėms dalijo ir taip atgaivino primityviąją tapybą. Tai galės po kokių dešimties metų vėl važinėti po kaimus, žirklutes, popierių dalyti – tegul karpo. Dabar tai nevertinama kaip menas ir toliau nelabai bus. Nors mes, lietuviai karpytojai, esame vieni kietesnių Europoje, visur galime aukštai galvas iškėlę eiti.

K. Navicko asmeninio archyvo nuotr.

– Matyt, neverta klausti, ar nekilo minčių savo pagrindinio darbo atsisakyti ir pasišvęsti kūrybai?

– Badu mirčiau. Būčiau kalvis, tai gal eičiau tvorų daryti, bet su karpiniais... Šiaip man ir švęstis kūrybai nereikia, aš kiekvieną vakarą sėdu ir arba piešiu, arba karpau, tiksliau – pjaustau. Kad galėčiau daryti tai, kas man patinka, nereikia darbo atsisakyti. Juo labiau kad ir darbas, ir karpymas patinka. Gali rasti laiko viskam, kai nori, kai neguli ant krosnies pusę dienos. Ryte atsikeli, apeini savo pasaulį, daug pamatai, daug perskaitai, daug sužinai, sukuri kažką gražaus. Viskam laiko užtenka.