Klaipėdos muzikinio teatro solistas Stanislovas Rezgevičius pripažįsta, jog gyvena du gyvenimus – vieną scenoje, kitą – danguje. Charizmatiškasis artistas, grojęs legendiniame ansamblyje "Nerija", nuo ankstyvos jaunystės – aistringas sklandymo fanatikas.

Arijos "Trinyčių" ceche

– Iš kur esate kilęs?

– Gimiau Panevėžio rajone, bet nuo 1951 m. gyvenu Klaipėdoje. Pamenu, dar mažą mane su broliuku mama atsivežė į sugriautą miestą. Gyvenome Minijos g. 22, tai buvo toks triaukštis namas, jame gyveno ir daug žvejų. Mes juos rusiškai vadindavome "treskajedais" – "menkių valgytojais". Jie grįždavo iš jūros tokiais ilgais auliniais batais, tai norėdami pasirodyti, net nepersiaudavo ir išeidavo pasivaikščioti į miestą. O paskui išsikėlėme gyventi netoli Trinyčių tvenkinio. Pamenu, jame plaukiodavau įlindęs į statinę ir irkluodavau lazda, jaučiausi tarsi plaukčiau "Kontikiu" per vandenyną.

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo muzika?

– Net neįsivaizdavau, kad kada nors dainuosiu Muzikiniame teatre. Mano mama nepriklausomos Lietuvos laikais dainavo A.Ilčiuko chore ir net šiek tiek vaidindavo. Kai tik namuose būdavo koks susiėjimas, mama lietuviškai dainuodavo sopranu. Turbūt ir tai turėjo įtakos. O aš buvau nukopijavęs visą Robertino Loreti'o repertuarą. Ir jau gerokai vėliau, kai dirbau Muzikiniame teatre ir R.Loretis atvyko į Klaipėdą, jis rengėsi mano kambaryje, mes su juo pasikalbėjome, jis truputį moka rusiškai. Prisipažinau, kad esu visas jo dainas išdainavęs nuo "Jamaikos" iki "O, mano saule". Negalėjau ir įsivaizduoti, kad kada nors susitiksiu su savo jaunystės dievaičiu.

– Po mokyklos nuėjote mokytis muzikos?

– Visai ne, įsidarbinau elektriku "Trinyčių" fabrike, kur dirbau porą metų. Ten buvo orkestro vadovas A.Duoblys, jis mane išgirdo dainuojantį. Kai cechai ištuštėdavo, aš, budintis elektrikas, vaikščiodavau po juos ir dainuodavau. Viena cecho meistrė, mane išgirdusi, pasakė, kad pas juos ilgai nedirbsiu.

– O paskui?

– Paskui – tarnyba tarybinėje armijoje. Tarnavau prie Maskvos aviacijos dalinyje, ten buvo kareivių ansamblis, dainavau ir ten. Koncertavau su mūsų grupe Maskvos siuvimo gamykloje.

Nuo karinio orkestro iki "Nerijos"

– Po kariuomenės nusprendėte profesionaliai mokytis muzikos?

– Kai grįžau iš kariuomenės, stojau į S.Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. Neturėjau jokio muzikinio išsilavinimo. Tai per stojamuosius egzaminus dainavau tokią rusišką dainą apie Indoneziją. Dėstytojai juokėsi ir klausė, iš kur aš tokią dainą ištraukiau, nes jie tokios nebuvo girdėję. Paskui liepė pagroti M.K.Oginskio "Polonezą", atsisėdau prie pianino ir sugrojau vienu pirštu, jie šypsojosi, suprato, kad klausą turiu ir priėmė. Po kelerių metų mane pakvietė groti karinio orkestro dirigentas S.Gricius, taigi dirbau ir mokiausi. Labai daug grodavau trombonu, po 6–7 valandas per dieną. Susikūrė "Nerijos" ansamblis, ten reikėjo trombonininko. Ir viskas, kai įklimpau, tai 15 metų. Aš ir paskui sąžiningai repetuodavau etiudus. Pamenu, jei atvažiuodavome į kokį nors miestą, S.Povilaitis klausdavo, kuriame kambaryje apsigyveno S.Rezgevičius, tai prašydavo numerio kitame aukšte ir kitame kampe nei mano kambarys. Užknisdavau juos visus savo repeticijomis.

– Kas buvo "Nerija" anais laikais?

– Mes grojome vakarietišką muziką. Kai nuvažiuodavome į Rusiją, mus ant rankų nešiodavo. Daug visokių pokštų prikrėsdavome, pamėgdžiodavau S.Povilaitį ar Juozą Zavaliauską. Ir tik per plauką nepradėjau dainuoti.

– O kaip jūs nuo trombono perėjote prie solinio dainavimo?

– 1987 m. išėjau iš "Nerijos", mačiau, kad stovintis vanduo ėmė rūgti. Mirė ansamblio siela ir vadovas Romualdas Bieliauskas, viskas ėmė irti, ir aš išėjau. Pamenu, mano draugas, kitas trombonininkas sako: Staseli, tau reikėtų dainuoti kokiame nors Muzikiniame teatre. Kaip Dievui į ausį jo tie žodžiai. Kaip tik buvo paskelbtas konkursas į naujai atidarytą Klaipėdos muzikinį teatrą, pradėjau nuo dainavimo chore. Paskui vadovai pastebėjo, kad nebeišsitenku savo vietoje, taip gavau pirmuosius vaidmenis. Nuo 1994 m. tapau vaidmenų atlikėju, solistu. Kitas pasaulis atsivėrė. Buvau labai patenkintas, nes ta estrada man jau tada priminė kiemo muzikantus.

Padangių aistros ir pavojai

– Tačiau muzika ne vienintelė jūsų aistra, jūs – dar ir "padangių paukštis"?

– Jau 16-os metų pradėjau skraidyti sklandytuvu. Ir kariuomenėje šokau iš lėktuvo parašiutu. Buvo toks majoras Gavrilovas, naikintuvo pilotas. Jiems buvo privalomi šuoliai su parašiutu, bet jis labai bijojo šokti. Tai aš laikinai tapau majoru Gavrilovu, už jį iššokau. Jam įskaitė tą šuolį.

– Buvo kažkoks incidentas netoli Kinijos sienos, kas ten nutiko su ta skraidykle?

– Buvo labai rimtas atvejis, dabar juokas ima, o tada buvo nejuokinga. Atvažiavome koncertuoti į Kazachstano miestelį prie pat Kinijos sienos. Išėjau pasižvalgyti, iš kur galėčiau pakilti savo skraidykle. Pamačiau tokius neaukštus kalnus, paklausiau, kaip ten nusigauti, pasiūlė sėsti į tarnybinį autobusą, kuris veža darbininkus į brangiųjų metalų kasyklą. Atėjau, įsėdau, pats primenu kazachą, manęs net darbo pažymėjimo nepaprašė. Nuvažiavau, o ten pro vartus – į teritoriją ir nuėjau į kalnus, užkopiau iki sniegynų, maždaug į 2 km aukštį. O ten sargas pamatė ir iškvietė pasieniečius. Sėdžiu, dairausi su žiūronais po kalnyną, paskui pasižiūrėjau į apačią, kur man reikės nusileisti ir matau, kad atvažiavo 2 kariniai automobiliai, pasklido kareiviai, manau, mokymai prasidėjo, bet žiūriu, kad jie kopia mano pėdomis. Supratau, jog ateina manęs. O aš net dokumentų neturėjau, tik užrašų knygutę, prirašytą lietuviškai, vos išsisukau, teko įrodinėti, kad nesu šnipas.

– Kaip suderindavote skraidymą su repeticijomis ir koncertais?

– Užtekdavo to laiko, be to, kur tik važiuodavome koncertuoti, pasiimdavau kartu skraidyklę. Kalnuose tampu kitas žmogus. Toks malonus jausmas apima. Prieš skrydį visada pasimeldžiu, nes tų sudėtingų situacijų būna labai daug.

– Ar yra buvo sunkių momentų padangėse?

– Yra buvę ir nemažai. Tačiau bene baisiausias incidentas nutiko Klaipėdoje, kai mane jau buvo pasičiupęs audros debesis. Buvo vakaras, pakilau netoli Pieno kombinato, truputį paskraidžiau, staiga sustiprėjo vėjas. Mačiau, kad nuo jūros atslenka toks tamsus debesis, kaip volas. Noriu grįžti atgal prie kombinato ir jaučiu, kad nebepajėgiu. Laikiausi virš Jakų žiedo ir nei pirmyn, nei atgal. Netrukus pajutau, kad kažkas pasikeitė – neseniai mačiau tik tą žiedą, o dabar –  jau visą Klaipėdą. Kaip čia yra? Pasirodo, patekau į audros debesies sūkurį, mane jis jau čiulpia į save, aš esu dideliame aukštyje. Sugebėjau susiimti, yra galimybė iš tokios situacijos ištrūkti – atlikau gilią spiralę. Nuo to sukimosi aptemo akyse, nieko nemačiau, aplink tik šviesi sidabrinė migla, suvokiau, kad manęs niekas nemato, aš esu tik Dievo rankose. Ir tada dar pagalvojau, kad tie skraidymai nėra tokie jau lyriški ir romantiški, kaip atrodo iš šono. Oro srovės juk būna stiprios, draskančios. Pavyko nusileisti iki 200 m, ir vėl mane pradėjo traukti į viršų. Kai galų gale pavyko nusileisti iki 50 m, nutūpiau pievoje visas šlapias. Aš – kaip paskutinis mohikanas, daugelio tokio amžiaus mano draugų, su kuriais skraidžiau, jau nebėra. Niekas net neįtaria, kiek man metų, o aš galvoju: ir neįtarkite, dar ilgiau gyvensiu jauną gyvenimą. Scena ir skraidymai padeda išlikti jaunam.

– Bet juk tam reikia daug fizinių jėgų?

– Muzikinis teatras susijęs su specifiniu žanru, reikia palaikyti labai gerą fizinę formą, jau nekalbant apie skraidymus. Vien skraidyklės variklis sveria apie 30 kg, viską užsisegu, tada reikia atsistoti, atsistoju, ir dar reikia bėgti, kad pakilčiau, o jei vėjo nėra, tai minu kojomis, kaip koks "Boingas" per tą pakilimo juostą. Žinoma, mano pomėgis nėra pigus, esu labai dėkingas klaipėdiečiui verslininkui Antanui Bartkėnui, kuris man sudaro galimybes platesniems skrydžiams.

– Ar jūs laimingas?

– Labai, nes gyvenu du gyvenimus – vieną danguje, kitą žemėje.

Vizitinė kortelė
Gimė 1945 m. liepos 22 d. Panevėžio rajone, Jamantonių kaime.
Nuo 1951 m. su mama ir broliu atsikraustė gyventi į Klaipėdą.
Mokėsi Klaipėdos 9-oje vidurinėje mokykloje.
1968 m. įstojo mokytis į S.Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, trombono specialybę.
1970 m. pradėjo groti kariniame orkestre.
1973 m. Valstybinės filharmonijos vokalinio-instrumentinio ansamblio "Nerija" narys.
1978 m. baigė J.Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, trombono specialybę.
1983–1989 m. studijavo Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultete orkestrinio dirigavimo specialybę.
Nuo 1987 m. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choro dainininkas.
Nuo 1994 m. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas.
Sukūrė dešimtis vaidmenų, patys naujausi – Kagleris (J.Strausso "Vienos kraujas", 2008), Robinsas (pagal G.Gershwino "Porgis ir Besė", 2008), Klebonas (G.Kuprevičiaus "Veronika", 2009), Tėtė Karlas (J.Gaižausko "Buratinas", 2009), kino operatorius (R.Paulo "Sesuo Kerė", 2009).
Už grafo Vilhelmo vaidmenį I.Kalmano operetėje "Čardašo karalienė" pristatytas apdovanojimui, nominacija –"Geriausias solistas".