Pelnė laureato vardą

Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro studija „Svajonė“, vadovaujama režisierės Audros Lenkauskienės, dar pernai pastatė spektaklį pagal Ilonos Ežerinytės novelę „Verksnių klubas“.

Kai buvo nuspręsta dalyvauti festivalio atrankoje, spektaklį reikėjo nufilmuoti ir įrašą pasiųsti vertinimo komisijai, kuri atrinko geriausius darbus, pakliuvusius į respublikinį turą.

Ekspertai buvo nepriklausomi, neįvardijami ir, kas vertino spektaklius, nežinoma.

Dienraščio duomenimis, pirmajame konkurso etape darbus pateikė 200 teatro studijų, į respublikinį turą atrinkta 60, septyniolika jų tapo laureatais.

Jaunimo teatrų kategorijoje laureatais atrinkti 8 kolektyvai iš visos Lietuvos, tarp jų – ir klaipėdiečių „Svajonė“.

„Sulaukėme žinios, kad mūsų spektaklis pelnė laureato vardą ir mes kviečiami jį vaidinti Plungės kultūros centre, kur vyko baigiamoji šventė. Per mėnesį skubiai turėjome atgaminti tą spektaklį, įtraukiant naujus žmones. Labai smagu, kad grįžo dvyliktokai. Susitelkėme ir gražiai viską padarėme“, – džiaugėsi teatro studijos vadovė ir režisierė A. Lenkauskienė.

Teko sudėtingas vaidmuo

Spektaklio siužetas yra apie jaunimo problemas.

Jaunuoliai susitelkia į klubą, kuriame galioja labai keistos taisyklės: už klubo ribų jie nebendrauja ir net apsimeta nepažįstamais, klubo nariams tenka įvykdyti visokius išmėginimus.

Tačiau susirinkę į klubą – bendraminčių ratą – jaunuoliai gali dalytis savo bėdomis ir lieti ašaras, nes jų problemos jiems patiems yra pačios svarbiausios ir skausmingiausios.

Spektaklyje vienas vaidmuo buvo mamos, ją vaidino paauglė Vakarė.

Mergaitė pripažino, kad įsikūnyti į suaugusio žmogaus rolę buvo nepaprasta.

„Visaip bandžiau suprasti, kodėl mano herojė išsiskyrė ir paliko šeimą. Bandžiau ją suvokti, kodėl ji ieškojo geresnio gyvenimo“, – dėstė Vakarė.

Pasak režisierės, ji niekada nesuabejojo nė vienu šios gana sudėtingą vaidmenį atlikusios merginos tariamu žodžiu scenoje.

Planuose – profesionali scena

„Kas sužavėjo vertinimo komisiją? Santykiai su tėvais, tėvų skyrybų tema yra aktuali. Mes gavome vaidmenis, kuriuos turėjome prisijaukinti, tai nebuvo mūsų istorijos, bet mes irgi tokį patį skausmą jaučiame. Dabar, ištikus kokiai bėdai, jaunuoliai stengiasi atsiriboti, niekam nieko nepasakoti. O spektaklio siužetas tuo ir žavus, kad paaugliai turi kam išsikalbėti“, – mintimis dalijosi viena trupės aktorių.

Jai pritarė kiti jaunuoliai, pridūrę, kad ir pats teatras, vaidinimas jame padeda kiek atsikratyti negerų minčių.

„Būna dienų, kai ateiname į repeticijas pavargę, bet kažkaip sugebame susitelkti, susikaupti ir, rodos, netgi geriau pavyksta perteikti emocijas žiūrovui“, – dalijosi mintimis kita jaunoji aktorė.

„Labai džiaugiuosi, kad jie yra čia, kad jie būna, kad jiems dar kažko reikia. Ir bent jau trys mano dvyliktokai nusprendė sukti meno keliu, vienas ketina rinktis ir aktoriaus specialybę. Tai yra labai džiugu“, – neslėpė A. Lenkauskienė.