– Antrą kartą Klaipėdoje statoma patriotinė istorinė Giedriaus Kuprevičiaus opera "Prūsai" skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Kuo jums ypatinga ši opera?

– Tai kūrinys su gilia istorija, turintis net keletą svarbių linijų pamąstymams. Ne vienas žmogus manęs klausė, kodėl šalies šimtmečiui pasirinkti būtent išnykusieji prūsai. Buvo kažkada mūsų kraštuose tokia tautelė. Mano manymu, prūsai išnyko, nes atėjusi krikščionybė visiškai sunaikino jų pradą – pagoniškąjį tikėjimą. Krikščionybė atėjo jėga. Mūsų statomoje operoje prūsų karžygio dvasinės kančios ypač ryškios finale, kai Herkus Mantus lieka vienas, nes jo mylimąją Kristiną sudegina ant laužo tauta, už kurią jis kariauja. Jam tenka kovoti prieš vokiečius – tautą, kuri jį išaugino. Vidiniai prieštaravimai drasko Herkui Mantui širdį. Šioje situacijoje randu Prūsijos ir Lietuvos paralelę. O mūsų tautoje kas vyksta? Tik, aišku, ne mojuojant kardais ar deginant ant laužo. Ar mūsų niekas nenaikina: mažėja žmonių ir kartu mokančiųjų lietuviškai, žmonės išvažiuoja.

G.Kuprevičius dar 1996 m. kurdamas operą užrašė šią tarsi ateitį nuspėjančią dedikaciją: "Išnykusiųjų atminimui, nykstančiųjų perspėjimui". Ji šiandien atrodo dar aktualesnė nei prieš dvidešimt metų, kai Lietuva buvo neseniai atgavusi nepriklausomybę. Ir nežinia, kas bus dar po 10 ar 20 metų. Gal "Prūsai" taps kone paminkline opera?

– Daug lietuvių veržiasi išvykti į užsienį dėl daugybės įvairių priežasčių. Tikiuosi, jūs neplanuojate išvykti?

– Kol kas neplanuoju, bet ateities niekas nežino. Ir aš nežinau. Tikiuosi, kad neteks prisidėti prie lietuvių išnykimo.

– Veikiausiai esate savo krašto patriotas?

– Visa komanda, dirbanti prie operos "Prūsai", lygiai kaip ir stačiusieji "Prūsus" prieš 20 metų, yra patriotai. Ar įmanoma kitaip? Jeigu V.Noreika, dainuodamas finalinę Herkaus Manto partijos eilutę "Prūsija mano, nejaugi mes gyvi tik kapams" verkė. Mačiau operos įrašą, kur ašaros teka V.Noreikos veidu. Mes, lietuviai, visi savo šalies patriotai. Mes iš čia atėję ir čia mūsų protėvių žemė. Labai taiklu, jog "Prūsai" vėl statomi Klaipėdoje, Prūsijos ištakose, o ne Vilniuje ar Kaune.

Operą kuria labai šauni komanda: režisierius, solistai ir netgi choras turi labai daug sceninių užduočių. Režisierius Gediminas Šeduikis – tikras savo srities profesionalas. Jis moka rasti priėjimą prie kolegų ir paaiškinti savo kūrybinius užmojus. O tai taip reta tarp režisierių. Būna, kad režisieriai tarsi bando susisiekti su antgamtinėmis būtybėmis, o atlikėjai nesupranta, ką reikia daryti. Režisieriui bendravimo dovana labai svarbi. G.Šeduikis labai mėgiamas bei mylimas spektaklio pastatymo komandos, tad puikiai čia priimamas. Svarbiausia, žmonės juo tiki. Tai svarbu kiekvienam "karvedžiui".

– Ar opera "Prūsai" išliko autentiška?

– Opera išliko autentiška, išskyrus tai, kad Herkaus Manto partiją kompozitorius G.Kuprevičius parašė specialiai garsiajam dainininkui Virgilijui Noreikai. Dabar Herkaus Manto partiją atliks Mindaugas Rojus ir Steponas Zonys. Su autoriaus leidimu keliose vietose harmoningai pakeistos gaidos.

– Kuriant operą "Prūsai" patariamuoju balsu jums talkina legendinis dirigentas Stasys Domarkas. Beje, S.Domarkas ne tik dirigavo 1997 m. Klaipėdoje pirmą kartą pastatytą operą "Prūsai", bet pasiūlė G.Kuprevičiui ją parašyti. Ar sudėtinga dirbti su S.Domarku?

– S.Domarkas spektakliui "Prūsai" tarsi tėvas. Aš labai džiaugiuosi, kad dirigentas, sulaukęs garbaus amžiaus, yra kupinas energijos, pasiruošęs pasidalyti savo žiniomis. S.Domarko gyvenimo patirtis – ypatinga, jis scenos meno profesionalas. Ir to, ką mums gali duoti S.Domarkas, nesužinosi jokiuose vadovėliuose. Kasdien šiam žmogui linkiu sveikatos ir galimybės bei noro dalytis savo asmenybės turtais kuo ilgiau. Pasitaikė tokių atvejų, kai ir man, ir G.Šeduikiui tikrai labai prireikė patarimo iš šono. Beje, G.Šeduikio, kaip režisieriaus, išskirtinis bruožas yra ir tai, kad jis yra puikiai išstudijavęs operos partitūrą, t. y. turi muzikinį išsilavinimą ir skaito natas. Puiku, kad jis gali skaityti ne tik operos scenarijų. Ir tai didžiulis privalumas. Dažniausiai Lietuvoje operas režisuoja dramos režisieriai, kuriems svarbus tekstas, konfliktas ir kaip visa tai atrodys scenoje. G.Šeduikis gali daugiau.

– Spektaklį Klaipėdoje kuria šalyje garsūs savo srities profesionalai: labai talentingas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) režisierius Gediminas Šeduikis, dainuoti Kristinos partijos atvyksta LNOBT primadona Viktorija Miškūnaitė, jos partneriu scenoje taps nuostabus Klaipėdos muzikinio teatro dainininkas baritonas Mindaugas Rojus. Atrodo, jau šios garsios pavardės ir titulai sako, kad spektaklis neišvengs susidomėjimo. Ar lengva dirbti su šia komanda? Ar žvaigždės įnoringos?

– Spektaklio premjeroje dainuos kviestinė žvaigždė primadona V.Miškūnaitė. Beje, ji sausio gale antrą kartą LNOBT už labai sudėtingus vaidmenis apdovanota "Metų solistės" titulu. Pirmas metų solistės titulas jai buvo skirtas 2015 m. Mums garbė, kad primadona sutiko atvykti į Klaipėdą. Lietuvoje geresnės už ją nėra.

Būtina paminėti uostamiesčio teatro solistę, atliksiančią Kristinos partiją, Rasą Ulteravičiūtę (V.Miškūnaitės kolegę) bei S.Zonį (M.Rojaus kolegą, atliksiantį Herkaus Manto partiją), mūsų teatro solistus Roką Spalinską, Kęstutį Nevulį, kuriančius sudėtingus vaidmenis. Jų indėlis į operą taip pat labai svarbus.

Patikėkite, žvaigždės nėra įnoringos. Galioja keistas paradoksas: kuo žmogus daugiau pasiekęs, išsilavinęs, visam pasaulyje pripažintas menininkas, tuo paprastesnis. Kitas gali nedaug, tik savoje siauroje srityje, bet pasididžiavimo savo sugebėjimais turi daugiau už genialiuosius. Gali daugiau paskaityti knygų, įdėti daug pastangų, bet Dievo duotybės ar genialiojo kodo niekas negali atstoti ar jam prilygti. Tiek V.Miškūnaitė, tiek G.Šeduikis tą kodą turi, tačiau išlieka geranoriški ir paprasti.

– Gal turite patarimų žiūrovams, kaip atkoduoti operą "Prūsai" ir ją priimti iki sielos gelmių. Vieni, prieš žiūrėdami spektaklį, ieško istorinių žinių, kiti – recenzijų. Ką patartumėte jūs?

– Operos "Prūsai" partitūra nėra lengva. Orkestro medžiaga taip pat. Repetuojame ir stengiamės. "Prūsų" partitūra tarsi jausmų ir spalvų kardiograma nuo pat operos pradžios iki paskutinio fortisimo akordo, kai griūvanti siena scenoje perkeltine prasme sutraiško prūsų tautą. Viršuje šviesų ugnies pavidalu sušvinta krikščionybės kryžius. Šioje operoje nėra sąvokų "tyliau", "garsiau". Orkestras kartu su solistais ir choru kuria operos nuotaiką, spalvą, emociją.

– Ar per visą operą žiūrovas lieka, kad ir minimalioje, bet įtampoje?

– Manau, kad taip. Visos operos metu, net pačiose tyliausiose vietose, vis dar tvyro baimės jausmas. Opera taip sukurta. Aš tikiuosi, kad žiūrovai bus atidūs ir tai išgirs. Sceniniai sprendimai labai susipynę su muzika, su momento muzikine emocija. Žiūrovui ir klausytojui lieka užduotis spektaklyje perskaityti visą ženklų, muzikos koduotę ir atsakyti sau į klausimą "kodėl".

– Dirigentų profesiją reikėtų prilyginti magams: jų lazdelės mostui paklūsta tiek orkestras, tiek dainininkai, jam tenka didžiulė atsakomybė viską sustyguoti, kad jokių nesklandumų žiūrovai neišgirstų ar nepastebėtų. Kaip tai pavyksta?

– Už spektaklį atsakingi visi. Tačiau dirigentas iš visų besijaudinančiųjų turi išlikti ramiausias, kaip sako žmonės, šalčiausių nervų. Man sunkiai tai pavyksta, nes spektaklio emocijos pagauna ir kartais trukdo šiam darbui. Kai esi solistas, pasikrauni ir išgyveni, o dirigentas turi savo jausmų neparodyti, tačiau jais užkrėsti aplinkinius, kartu sužiūrėti, kad visų emocijos susijungtų į darnią visumą, o ne pavirstų į garsų kakofoniją. "Prūsų" muzika tiršta ir harmoninga: daug archajinių ir pagoniškų momentų. Muzika labai sceniška, logiška. Gali užsimerkti ir nematyti scenos, bet girdėdamas solistus ir muziką savo viduje susikursi vaizdą ir pajusi transliuojamą emociją.

– Kaip manote, kas ateis į operą "Prūsai"? Ko tikitės iš žiūrovų? Ar atvyks jūsų artimieji?

– Kviečiu ateiti visus. Legendinis dirigentas Jonas Aleksa yra pasakęs: "Publika balsuoja kojomis: arba ateina, arba – ne." Į premjerą dažniausiai atvyksta daug besidominčiųjų: kritikai, smalsuoliai, norintieji tapti pirmaisiais žiūrovais, pasiklausyti vieno ar kito solisto. Laukiu antro ir vėlesnių operos "Prūsai" pasirodymų publikai. Tada ir paaiškės tas faktorius, kai žiūrovai arba eina, arba ne.

Spektaklyje bus ir mano, ir solistų artimųjų. Atvyksta ir legendinis kompozitorius G.Kuprevičius. "Prūsų" premjera bus didelis įvykis.

– Premjeros laukimas, sudėtingos repeticijos. Kaip atsipalaiduojate po sunkios dienos?

– Tarp rytinių ir vakarinių repeticijų stengiuosi rasti bent valandą, kad grįžčiau namo. Pabūnu tyloje ir ramiai viską apgalvoju. Tada žinau, ką taisyti, į ką atkreipti dėmesį. Tas mano vidinis karštis atslūgs tik po premjeros, manau. Nes žmogus negali įsijungti ir išsijungti kas vakarą, tad tenka palaikyti tą kūrybinį degimą. Šiltesniu metų laiku mėgstu nuvykti prie Olando Kepurės, pereiti per mišką, pasigrožėti jūra ir girdėti tik vėjo muziką medžiuose. Esu labai paprastas žmogus. Kad atsipalaiduočiau, man nereikia iššokti su parašiutu. Nors negali žinoti. Gal kada nors gyvenime išbandysiu ir parašiutą.