Grafitis – kilniam tikslui

– Kaip susidomėjote menais?

– Klaipėdoje lankiau dailės mokyklą, vėliau užsiiminėjau gatvės menu – su bendraminčiais subūrėme grafitininkų komandą. Tačiau jau kuris laikas stengiuosi išlįsti iš šio savo amplua. Dar prieš studijas supratau, kad grafičiai manęs nebetenkina, ieškojau kitų saviraiškos būdų. Pradėjau tapyti, bet neapsiriboju vien tik piešimu. Save laikau menininku, kuris gali kurti bet ką – nuo instaliacijų iki meno objektų, skulptūros, tapybos.

– Kalbant apie gatvės meną, pastarasis jūsų darbas, papuošęs vieno Klaipėdos pastato Šaulių gatvėje sieną, sulaukė didelio dėmesio. Tai – milžiniškas mergaitės atvaizdas.

– Prie šio meno kūrinio plušėjome dvi savaites. Idėjos autoriai – broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai. Remigijus gavo stipendiją, buvo ieškoma papildomų rėmėjų. Faktiškai tai nėra komercinis darbas, nes niekas iš jo neuždirbo. Liūdnos mergaitės atvaizdas su užrašu "Jūs jau į mane žiūrite ilgiau, nei kažkada žiūrėjo tėvai" turi socialinę potekstę. Piešinio herojė yra reali 13-metė, gyvenanti vienuose Lietuvos vaikų globos namuose. Idėja paprasta – skatinti žmones įsivaikinti beglobius vaikus. Koks nors dekoratyvus piešinukas tik pagražintų sieną, o mūsų darbas – dramatiškas, ne puošia, bet priverčia praeivius stabtelėti ir susimąstyti. Tad savo tikslą, manau, pasiekėme.

– O pati vaikų namų globotinė, pavaizduota ant sienos, jau spėjo jį pamatyti?

– Veikiausiai taip. O gal tai bus siurprizas. Bet kokiu atveju ji žino apie idėją, nes vaikų namų administracijos darbuotojai turėjo duoti mums leidimą ją nupiešti.

Pasigenda bendravimo

– Minėjote, kad norite atsikratyti grafitininko etiketės. Ką nuveikėte kaip tapytojas?

– Kovą Vilniaus galerijoje surengiau personalinę parodą "Abejonės ir ginčai". Vienas mano darbų dabar kabo Klaipėdoje, Baroti galerijoje, kurioje prieš kelerius metus irgi turėjau parodą. Šiemet ketinu surengti antrą personalinę parodą užsienyje. Kartais viskam pritrūksta laiko, visur nespėsi. Paprastai turiu septynias parodas per metus. Vieną, dvi – personalines, kitos – jungtinės su kitais menininkais. Pasirodau įvairiose šalyse: Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje, Norvegijoje. Dabar ruošiuosi vykti į Kiniją. Gerai, kad meno darbams nereikia vertimo, jie universalūs. Dabar internetas lūžta nuo vaizdinės medžiagos ir apskritai informacijos, kurią traukiame iš "Google". Ką nors pamatai ir kitą dieną pamiršti. Todėl neretai žinios apie meną apsiriboja Rembrandto, Salvadoro Dalí ir Leonardo da Vinci kūryba.

– Kur jaučiatės labiausiai laukiamas?

– Patinka Skandinavijos šalys, nors visur įdomu pabūti. Vieno karto neužtenka, kad pajaustum šalyje tvyrančią atmosferą. Parodose Lietuvoje jaučiuosi jaukiai, kaip namie. Tačiau naujose vietose įdomiau, ten daugiau kitataučių, kurie rodo norą bendrauti apie kūrinius su pačiu autoriumi. Tuo metu lietuviai šiuo klausimu vangesni, konservatyvesni.

– Ar tiesa, kad sostinėje menininkams daugiau galimybių?

– Taip. Nors Klaipėdoje būna įdomių parodų, jose mažai žiūrovų, gal nesidomi, gal informacija jų nepasiekia. Svarbiausi kultūriniai įvykiai būna Vilniuje. Klaipėdoje trūksta bendravimo su kolegomis. Iš patirties užsienyje pastebiu, kad ten publika aktyviai diskutuoja, palaiko. Lietuvoje kitaip, žmonės bijo paklausti, nelabai nori gilintis. Įdomiausia jiems, kiek kainuoja ir kiek pardavei.Tik paskui – apie ką tas paveikslas ir iš viso, kas jį nutapė. Nežinau, galbūt mūsų šalyje užsieniečiai taip pat sulaukia daugiau dėmesio nei vietiniai menininkai. Kartais suveikia nerašyta taisyklė – gera ten, kur mūsų nėra.

Mama – iš Uralo

– O nepažįstantieji jūsų nepalaiko užsieniečiu?

– Tiesa, sulaukiu įvairių klausimų apie savo tautybę, iš kur esu kilęs. Normalu, kad žmonės domisi. Dauguma mėgsta neteisingai užrašyti mano vardą ir pavardę, ima ją linksniuoti. Tai neteisinga.

– Gimėte ir užaugote Klaipėdoje. Kokios jūsų kilmės šaknys?

– Mano šaknų istorija panaši į daugybę rusakalbių bendraamžių Klaipėdoje – kilę iš buvusių Sovietų Sąjungos valstybių tėvai, seneliai ar net proseneliai atvažiuoja į Klaipėdą dirbti ir lieka čia gyventi, sukuria šeimas. Todėl mano "konfliktai" nėra vien asmeniniai. Mama iš Uralo, studijavo Ukrainoje, Odesoje, ten iki šiol gyvena nemažai giminaičių. Mama gavo pasiūlymą dirbti Klaipėdoje, čia ir liko. Tėvas irgi gimė Rusijoje, netoli Sankt Peterburgo. Studijavo Taline jūreivystę ir taip pat buvo išsiųstas dirbti į Klaipėdą. Čia tėvai ir susipažino.

– Ar šeimoje dar yra menininkų?

– Kiek žinau, piešdavo tik mamos sesuo, gal tai turėjo įtakos ir mano polinkiui į meną. Abu broliai tapo jūrininkais. Savo "meninius nukrypimus" sieju su vaikyste, piešti pradėjau dar iki mokyklos. Galbūt buvo liūdna vienam, neturėjau ką veikti. Buvau gana ramus vaikas. Man tiesiog patiko spalvos, pieštukai, flomasteriai, bet ne dažai. Tik vėliau supratau, kad pačiam maišyti dažus ir spalvas – daug įdomiau.

Įkvėptas V.Lukšio

– Jūsų darbuose – daug metaforų, nuorodų į kitų menininkų darbus, hiperrealizmo apraiškų.

– Kiekviena idėja yra gerai apgalvota ir kruopščiai tobulinta. Darbas turi būti prasmingas. Daugybę inspiracijų randu kasdienybėje. Taip pat ir literatūroje, nuo jos vaizduotė pradeda judėti pagal kitas koordinačių ašis. Dažnai po ironija ir bandymo išjuokti, tarsi po kauke, slypi rimtos visuomeninės problemos, skausmas, nusivylimas, liūdesys, baimės. Manau, mano tapyba ne vien aštri ir intelektuali, ji paliečia ir emocijų pusę. Paprastai vengiu realistinių portretų, bet vienas įdomesnių darbų – per Sausio 13-osios įvykius Spaudos rūmus saugojęs Vytautas Lukšys. Kai į jį pataikė kulka, liko su skyle galvoje. Tačiau gyvas. Susipažinęs su V.Lukšiu panorau nutapyti jo portretą.

– Mokėtės gimtajame mieste. Iš Klaipėdos nemagėjo pasprukti?

– Baigiau Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos skyriaus Vizualiojo dizaino katedrą, bakalauro ir magistro studijas. Minčių buvo įvairių, ir iki šiol jos niekur nedingo. Taip susiklostė, kad likau Klaipėdoje. Čia ramu. Vilnius suvalgo daugiau tavo laiko. Tai, ką Klaipėdoje padarai per 20 min., sostinėje užtruktum pusantros valandos. Klaipėdoje patogu gyventi, bet trūksta judesio, žmonių, autoritetų, bendraminčių. Visi jauni ir aktyvūs menininkai, su kuriais būtų įdomu susitikti, yra Vilniuje. Dauguma draugų emigravo, tad kartais jaučiu bendravimo badą. Apskritai aktyvių žmonių liko nedaug. Bet jeigu jie suranda geresnes sąlygas svetur, kodėl gi ne. Bus daugiau vietos pliaže.

– Pavyksta uždirbti iš meninės veiklos?

– Neteisinga sakyti, kad visi menininkai yra vargšai. Ir ne visi verslininkai uždirba. Paprasčiausiai ne visiems pavyksta iš karto atrasti save. Tai, ko gero, yra didžiausia problema.

Užvaldo "akmens" būsena

– Kaip atrodo jūsų įprasta diena?

– Privalau keltis anksti – į darželį nuvežu vaiką, kuriam neseniai suėjo treji, ir vykstu į studiją. Anksčiau galėdavau sau leisti ilgiau pamiegoti, tai yra 11 val. pradėti darbus ir baigti 20–21 val. Nors ir dabar dažnai tenka padirbėti vakarais. Laiko neskaičiuoju, nes esu savo laiko valdovas. Tai patogu, bet reikia mokėti planuoti. Mano žmona šiuo metu užsiima grafiniu dizainu, dirba netoliese ir sykiu padeda man. Turime daug bendra.

– Ar tėvystė menininkui nepasirodė sunki?

– Nepasakyčiau. Tiesiog daugiau laiko skiriu šeimai, prireikia kantrybės, jaučiu padidėjusią atsakomybę.

Negalima dalytis savo svajonėmis.

– Kaip atsipalaiduojate nuo darbų?

– Laisvalaikį leidžiu su šeima, išsikėlėme sau tikslą aplankyti Lietuvos dvarus. Neseniai dviračių taku nuo Karklės pėsčiomis pasiekėme ežerą, kur gyvena kormoranai. Kartais tiesiog apima būsena, kuriai net daviau pavadinimą – "akmuo". Tai jausmas, kai nieko nesinori daryti, tik gulėti. Taip būna po ilgos darbo dienos, nes visą laiką studijoje esu ant kojų.

– Ką planuojate nuveikti netolimoje ateityje?

– Negalima dalytis savo svajonėmis. Siekiu savo tikslų tyliai dirbdamas.

Vizitinė kortelė

Gimė 1985 m. kovo 11 d. Klaipėdoje.

Mokėsi tuometėje Klaipėdos 26-ojoje mokykloje, šiuo metu – "Pajūrio" pagrindinė mokykla.

Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos skyriuje baigė vizualiojo dizaino studijas.

Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Menininko darbai eksponuojami Lietuvos ir užsienio galerijose.

Vedęs. Žmona – Žanna, turi sūnų.