M. Pupelis – jaunosios kartos tapytojas, gimęs 1995 m. Klaipėdoje. 2014–2018 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo monumentaliąją dailę – freską ir mozaiką, 2019–2021 m. įgijo magistro laipsnį.

Dailininko polinkis į monumentalųjį meną įsižiebė dar jaunystėje, kai vaikinas pradėjo kurti grafičius. Pastarieji buvo tarsi pirmoji neformali meno mokykla, kurioje būsimasis dailininkas susipažino su kompozicija ir spalvomis.

„Glaudus ryšys su gatvės menu išliko iki šiol, – pastebėjo menotyrininkė Agota Bričkutė. – Šiandieninėje savo kūryboje dailininkas susieja dvi iš pirmo žvilgsnio kontrastingas meno rūšis – molbertinę tapybą ir sienų meną. Suderinęs tradiciją ir inovatyvumą, nuolat ieškodamas naujų meninės raiškos priemonių, jis kuria atpažįstamą meninį stilių. Mindaugas neapsiriboja viena technika, pasitelkia tiek tradicines tapybos (aliejus, akrilas), tiek gatvės meno (purškiami dažai, markeriai) priemones. Tokiu būdu paveikslai tampa išraiškingi ir daugiasluoksniai – juose mainosi monumentalios figūratyvinės kompozicijos, dideli vienspalviai plotai, ryškūs kontūrai, kontrastingas koloritas ir grafikos elementai.“

Mindaugo kūryba yra lyg kasdienybės dienoraštis, fiksuojantis iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus, tačiau pačiam menininkui brangius buities elementus. Anot autoriaus, idėjos kūriniams atsiranda stebint aplinką, žmones ir save patį. Paveiksluose gausu šiuolaikinės visuomenės personažų, kuriems visiems būdinga egzistencinė melancholija. Iš tiesų vienatvės tema yra fundamentali Mindaugo kūryboje. Vienatvė lydi kiekvieną personažą, o kasdienybės monotonija persmelkia kiekvieną vaizduojamą siužetą.

Anot menotyrininkės, paveiksluose veikiantys veikėjai tarsi išgyvena vidinį konfliktą – tarp to, kokie yra, ir to, kokie nori pasirodyti aplinkiniams. Kad perteiktų pastarąjį dvasinį prieštaravimą, dailininkas pasitelkia zoomorfinius motyvus, kurie tampa aliuzijomis į socialines kaukes. O vaizduojami siužetai yra lyg surežisuotos mizanscenos, kuriose veikėjai bando įvairiais būdais pabėgti nuo vienatvės. Galiausiai paguodą randa suvokime, kad visi kolektyviškai dalijamės egzistencine atskirybe.

Ne mažiau įdomūs M. Pupelio paveikslų pavadinimai – literatūriški, asociatyvūs ir neretai šmaikštūs. Tai lyg lakoniški pasakojimai, atskleidžiantys subjektyvias dailininko būsenas – vienatvės jausmą, kasdienybės monotoniją, melancholiją ar emocinį nuovargį.

Paroda veiks iki birželio 6 d.