Eduardas Jonušas laikėsi nuostatos, kad jo gaivinama ir kaupiama istorinė medžiaga, surinktos vertingų eksponatų kolekcijos turi būti žmonėms prieinamos, LRT Radijui sako Vitalija Jonušienė. „Aš jį gerbiau už tai, kad jis beveik visus vertingus daiktus atidavė muziejams, nes kiti juos kolekcionuoja, slepia. Pavyzdžiui, jis buvo surinkęs 70 rūpintojėlių skulptūrėlių – jos visos buvo padovanotos. Jo požiūris buvo toks, kad čia visos Lietuvos vertybė, o ne asmeninė“, – prisimena prieš metus mirusio garsaus Neringos tautodailininko našlė.

V. Jonušienės žodžiais, jos vyro svajonė buvo kiek galima daugiau atkurti to, kas užmiršta, ir gaivinti istorinę atmintį, todėl dabar ji su bendraminčiais ketina visuomenei atverti E. Jonušo dirbtuvių duris.

– Ketinama Eduardo Jonušo dirbtuves atverti lankytojams. Ką norima padaryti?

– Maždaug 20 metų, kai jis čia gyveno, namai visada buvo labai atviri ir nuolatos lankomi. Kai jis susirgo ir kasmet jam buvo vis sunkiau,  žmonių skaičius mažėjo, bet jis vis tiek norėjo, kad neuždarytume šio namo. Kai čia susirinkome šiais metais paminėti mirties metinių, buvo daug siūlymų namą atverti, kad lankytojai galėtų ateiti ir susipažinti su vieno žmogaus – Kuršių nerijos istorijos gaivintojo – istorija, nes visas jo gyvenimas ir buvo tam skirtas.

Kai jis 1969–1970 m. atvažiavo į Nidą, jo svajonė buvo kiek galima daugiau atkurti to, kas užmiršta. Pradėjo nuo etnografinių kapinių. Projektas buvo paruoštas labai sunkiai, nes buvo didžiulis pasipriešinimas – kam to reikia. Buvo toks laikas – tada buvo svarbiau statyti namus, nei gaivinti istorinę atmintį. Paskui paruošė vėtrungių, o dabar, kaip matome, jų gal net yra per daug.

Dar vienas didžiulis darbas ir jo svajonė buvo kurėnas. Kaip jis sakė, „mano gulbės giesmė bus, jei aš pastatysiu kurėną“. Taip pat jis labai norėjo, kad į Kuršių neriją sugrįžtų Liudvikas Rėza, ir 1975 m. iškalė paminklą, kuris buvo pastatytas Pervalkoje. O po pusmečio, 1976 m., minėjome 200-ąsias L. Rėzos gimimo metines. Tada L. Rėza jau tapo savas, Juodkrantėje atsirado ir gatvė, dabar yra dar vienas paminklas – A. Sakalausko sukurtas biustas. Pavyzdžiui, Lietuvoje visi mokslininkai žinojo, koks buvo L. Rėzos indėlis į Lietuvos kultūrą, kad jis buvo Karaliaučiaus universiteto profesorius, o Neringoje jis buvo primirštas. Beje, vyras pats yra pasakęs: „Jei mane pavadintų kuršiu, tai būtų didelė garbė.“

O šiame name, kadangi jis turėjo muziejininko gyslelę, rinko viską iš eilės.

– Čia tiek daug daiktų...

– Bet tai – tik tų daiktų trupiniai. Aš jį gerbiau už tai, kad jis beveik visus vertingus daiktus atidavė muziejams, nes kiti juos kolekcionuoja, slepia. Pavyzdžiui, jis buvo surinkęs 70 rūpintojėlių skulptūrėlių – jos visos buvo su metrika ir visos padovanotos. Jo požiūris buvo toks, kad čia visos Lietuvos vertybė, o ne asmeninė. [...] Jį labai domino liekiai, vėjalentės, tad jis guminiu laivu apiplaukė Kuršių marias ir užfiksavo tai, kas buvo. Ir darė taip, kad tai turėtų vertę.

O kai gavo šį namą, dirbtuvę, iš naujo pradėjo kurtis. Nors dar turėjo eksponatų likučių, bet iš esmės viską susirinko iš naujo, nes visi Nidoje žinojo – „neškite Jonušui už pusę litro“. Taip ir vėl susikaupė įvairių dalykų.

– Prie namo, prie įėjimo, matyti seni krikštai. Jie nespėti restauruoti?

– Kai jis paruošė Nidos kapinių projektą, tie krikštai buvo sustatyti, bet paskui pradėjo pūti. Jo vizija buvo niekada nesudaryti įspūdžio, kad kapinės yra apstatytos naujais krikštais, todėl specialiai juos sendino, kad ąžuolas turėtų seno medžio spalvą, o kai supūdavo – pastatydavo naują, ką darydavo ir senieji gyventojai. Pačių krikštų išmesti nebuvo kaip, tad dalį jis čia pastatė, o paskui jie tapo suvenyru. Nupuvusius numesdavo kur už tvoros, o žmonės galvodavo, kad jie labai seni. [...]

Mano vyras buvo politinis kalinys ir jo kūryboje visa tai labai atsispindėjo. Į Sibirą buvo ištremta nemažai ir vietinių gyventojų, kurie grįžo galvodami, kad grįžta į gimtuosius namus...

– O namai užimti?

– O namai užimti... Todėl šiame mūsų name galėtų atsirasti ir tokia istorija. Mano vyro, kaip politinio kalinio, ir tremtinių istorija. Yra keletas žmonių, kurie dabar gyvena Vokietijoje, bet jie sutiktų duoti tai, kas išliko brangaus, kas mena jų tremtį. [...]

– Antrame aukšte – lyg paveikslų galerija?

– Norėčiau jo paveikslų galerijos, kokia yra viršuje, visai neliesti, kad ji tokia ir liktų. Nes jo noras ir toks buvo, kad žmonės matytų ir prisimintų, jog grėsmė niekada nedingsta.

– Nes paveikslai daugiau susiję su tremtimi? Jie tikrai skausmingi ir sukrečiantys...

– Kai jis pradėjo savo kūrybinį kelią, visa „akademija“ buvo Sibiras. Ten jis sutiko dailininkų, kurie jį pamokė, kaip dirbti. Iš lagerio jo net nenorėjo paleisti, nes jis karininkams darė Šiškino ir kitų dailininkų kopijas. Taip šiek tiek užsidirbdavo, kad būtų lengvesnė baisi lagerio buitis. Taigi ta dalis liktų.

O kai jis pradėjo kurti čia, pirmiausia buvo Neringos peizažai,  paskui – etnografija. Vėliau labai domėjosi Mažosios Lietuvos palikimu. Paskui – Mažosios Lietuvos veikėjų (Vydūno, Jankaus ir kitų) portretai. Ir galiausiai priėjo prie šitos savo temos.

– Nes čia – lyg iš sapnų, vizijų, labai skaudžių prisiminimų...

– Jis taip ir sakydavo. Kai pradėjo tapyti tą ciklą, taip ir būdavo, kad naktį atsikelia ir sako „aš jau matau, turiu būtinai pasidaryti eskizą ir paskui tą temą vystyti toliau“. Smuikininkas su erškėčių vainiku buvo pirmas darbas, nuo kurio visa ta tema paskui ir išsirutuliojo. Pavadino ją „Penktuoju planetos ciklu“: lyg nuo pradžios eitų iki visiško susinaikinimo, bet vis tiek baigiasi taip, kad niekas neišnyksta, žmonija kuriasi iš naujo ir vėl viskas eina iš pradžių.