Jungtinė fotografijų paroda

Parodos autoriai – fotografų ir fotografijos mokytojų Gedimino Juškos ir Jorano Bružinsko auklėtiniai.

Visi jie bendrakursiai, fotografijos mokosi Klaipėdos technologijų mokymo centre. Paroda veiks iki birželio 3 d.

„Vienąsyk“ – jungtinė keturių autorių fotografijų paroda, simbolizuojanti laiko ir istorijos tėkmę, nuolat besikeičiančią ir nepasikartojančią. Autorių darbai iš esmės skirtingi, tačiau visus juos sieja net pirštų galiukais neapčiuopiamas laikas.

Tame laike norėtųsi būti ir neskubėti. Gyvenimas mieste yra greitas ir chaotiškas, žmonės nuolat skuba ir bando sugauti bėgantį laiką.

Gyvenimo laikas – lyg upė, kuria nuolat esame nešami, kur esame bejėgiai ištrūkti iš įtraukiančios srovės.

Nuotrauka: I. Virganavičiūtės darbas iš ciklo „Sekundė“, 2022–2023. Organizatorių nuotr.

Apie ciklą „Sekundė“

I. Virganavičiūtė (fotografijų ciklas „Sekundė“) nuo ankstyvos vaikystės jaukinasi fotografiją, jos istoriją ir akimirkos užfiksavimą.

Gimusi, augusi ir baigusi studijas Vilniuje, pakėlė sparnus į pajūrį, kur vėjas tikrai plaukus suvėlė.

O suvėlė taip, kad teko daug ką patirti, išmokti, grįžti atgal į gimtąjį Vilnių ir galvoti, o kas toliau?

Ir tada prasidėjo gyvenimas, pagal kurio dėsnius įvykiai klostėsi taip, kaip ir turėjo.

Tad netrukus, gavusi visiškai neplanuotą ir netikėtą impulsą, užpildė paraišką mokytis fotografijos.

Ievos darbai atskleidžia žmogaus trapumą, gėrio šviesą, gyvenimo tėkmę, kuri yra neapsakomai greita.

Šiame skubančiame pasaulyje norisi akimirką sustoti ir apsižvalgyti, kas supa aplink. Gyvenimas kiekvienam iš mūsų duotas vienas.

Autorė kviečia nepraleisti akimirkų, kurias verta prisiminti, akimirkų, kurios praskrieja greičiau nei sekundė. Pabuskime ir gyvenkime šviesoje.

Kūryba: N. Malininos nuotrauka iš ciklo „Išnykusios ribos“, 2022–2023. Organizatorių nuotr.

Apie „Laiko fragmentus“

M. Venckus (fotografijų ciklas „Laiko fragmentai“) savo nuotraukose tyrinėja laiko tėkmę ir jo įtaką mus supančiam pasauliui.

Kiekviename darbe – skirtingas laiko aspektas. Nuo pastatų irimo iki trumpalaikių žmogaus emocijų.

Autoriaus ciklas kviečia apmąstyti gyvenimo grožį ir trapumą, kokius pėdsakus paliekame pasaulyje.

Autorius gimė, augo ir dabar gyvena Kretingoje. Susidomėjimas fotografija atsirado mokytojos dėka dar šeštoje klasėje.

Pakeitęs mokyklą, fotografiją paliko praeityje, tačiau, 2020 m. vėl paėmęs fotoaparatą į rankas, jo jau nepaleido.

Baigęs mokyklą įstojo į Klaipėdos technologijų mokymo centrą ir toliau stiprina žinias ir meilę fotografijai.

Užfiksavo: A. Jasmanio fotografija iš ciklo „Mimai“, 2022–2023. Organizatorių nuotr.

Mimas apie mimus

A. Jasmanis (fotografijų ciklas „Mimai“) – klaipėdietis, mimas, fotografijos entuziastas, mėgstantis kurti ir fiksuoti fotografines istorijas.

Meilė fotografijai gimė 2010 m., kai dėmesį patraukė ir sužavėjo analoginės fotografijos estetika.

Nuo to laiko nuolat domisi fotografijos pasauliu ir yra įkvėptas ieškoti grožio bei magijos kasdienybės akimirkose.

Įkvėpėjai – Henri Cartier-Bresson, Helmut Newton, Elliott Erwitt, Rodney Smith, Peter Lindbergh.

Savo darbuose akcentuoja istorijos, emocijos ir jausmo svarbą, kadangi tai yra vienas esminių elementų siekiant sukurti stiprų ryšį tarp fotografijos ir žiūrovo.

Gyvenimas – tarsi kinas, kuriame gali nutikti bet kas. Net paprastuose kasdieniuose dalykuose, pažvelgus į juos tam tikru kampu, gali atsiverti nepaprastai įdomus, magiškas pasaulis.

Fotografija – sakytum laiko tėkmėje sustabdyta filmo akimirka, kurioje glūdi dalelė istorijos – su daug pradžių ir pabaigų. Akimirka, kurioje visi mes – praeinantys.

Apie visa tai – fotografijų cikle „Mimai“, kuris gimė režisieriaus Alekso Mažono vadovaujamo Pantomimos teatro „A“ pasirodymų metu.

Autorius kviečia stabtelėti, išgyventi šią akimirką visu intensyvumu, nes skubėti nėra kur.

Apie „Išnykusias ribas“

N. Malinina (fotografijų ciklas „Išnykusios ribos“) fotografiją pradėjo lukštenti visai neseniai.

Autorė dar prieš keletą metų studijavo džiazo vokalą ir nė negalvojo, jog širdis netrukus pasirinks fotografijos meną.

Netikėtai atradusi Neringos grožį, panoro juo pasidalyti ne tik pasakojimuose, bet ir nuotraukose.

Pradėjusi mokytis fotografijos suprato, kad klasikinės grožio supratimo taisyklės čia negalioja ir kiekvienas gali pasidalyti savu pasaulio suvokimu.

Nuotraukų cikle „Išnykusios ribos“ ji bando pakeisti įprastą miesto sąvoką, kviesdama žiūrovą į pasivaikščiojimą sustojusio laiko gatvėmis.

Užmarštyje stūksančių sielų buveinių upė nejučiomis gramzdina į nostalgiškus atsiminimus, po truputį nykstančius amžinybės akivaizdoje.

Nejučia ribos tarp pasaulių išsitrina, dingsta laiko suvokimas ir žmogus lieka stovėti ant kranto, stebėdamas nenumaldomą gyvenimo tėkmę.