– Kaip ir kodėl Jums gimė idėja burti moteris į Moterų žygiavimo klubą?

– Per kalnus, miškus, upes ir lietų – taip dažniausiai atrodo mano laisvalaikis. Man žygiai yra ne tik fizinis iššūkis, bet ir galimybė pabėgti nuo kasdienio triukšmo, įkvėpti gryno oro ir pajusti, kad kiekvienas žingsnis skirtas man pačiai.

Ilgą laiką žygiavau viena. Buvimas vienumoje man davė daug, bet vis dažniau pagalvodavau: o kas, jei šiais potyriais dalyčiausi su moterimis, kurios taip pat nori pabėgti nuo rutinos, įsikrauti energijos ir atrasti save gamtoje?

Birželio mėnesį viena žurnalistė manęs paklausė, ar po tiek metų žygiavimo solo negalvoju keliauti kartu su kuo nors. Atsakiau, jeigu tai ir būtų planuose, tai tik su moterimis. Tada dar pati iki galo nesupratau, kad toks klubas bus, bet jis kažkur mano pasąmonėje jau buvo.

Moterų žygiavimo klubas gimė iš noro kurti bendrystę. Čia laukiamos visos, nepriklausomai nuo patirties ar fizinio pasirengimo. Mes eisime savo tempu, kartais tylėsime, kartais kalbėsime iki ašarų, kartais juoksimės, kol pradės skaudėti pilvą. Svarbiausia, kad kiekviena pasijustume saugi ir priimta.

Kodėl būtent moterų? Jų energija visiškai kitokia. Norisi, kad žygyje moterys pajaustų, kad gali būti savimi, gali šiek tiek ir kitaip elgtis negu, tarkim, ten, kur mišri komanda: ir vyrai, ir vaikai, ir gyvūnai.

Dar norisi parodyti ir pasakyti, kad moteris, nors dažnai atrodo, kad yra gležna, silpna, daug ko negali viena suplanuoti, padaryti, iš tiesų viską gali. Mes gimdome vaikus, galime vienos juos ir užauginti, turėti verslus ir daryti daug kitų dalykų. Tai kodėl negalime vienos žygiuoti? Galime.

Pradžia: pirmas žygis, kuriame dalyvavo 36 moterys, vyko Marcinkonyse ir buvo skirtas susipažinti ir komandai formuoti, o ne vien kilometrams įveikti. / A. Būrės asmeninio archyvo nuotr.

– Pirmas Moterų žygiavimo klubo susitikimas jau įvyko?

– Taip, pirmas mūsų susitikimas buvo Dzūkijoje, Marcinkonyse, kur yra ne vienas labai gražus pažintinis takas. Pasirinkau optimalų atstumą, kad nebūtų labai trumpas ir nelabai ilgas, – 15 km. Tai buvo aukso viduriukas. Šį savaitgalį vyks antrasis – pajūryje.

Noriu, kad pirmi trys mūsų susitikimai vyktų skirtinguose Lietuvos regionuose, kad kuo daugiau mūsų susitiktų, susipažintų. Pirmieji susitikimai – pažintiniai, kai noriu pajausti moteris, nes visos skirtingos, suprasti jų poreikius žygiuoti ir veikti.

Kaip aš ir sakiau moterims, man labai norisi, kad tai būtų žygiai ne tik tam, kad galėtum užsidėti pliusą ir nubėgti kilometrus kaip maratoną, aplink nieko nematydama. Man labai norisi, kad nė viena neskubėtų, pamatytų, kas vyksta aplink, sugebėtų, net būdama komandoje, pabūti ir su savimi, gamta, aplinka, pamatyti, kad pasaulyje vyksta daug kitų dalykų, svarbūs ne tik mūsų užsidėti pliusiukai ir skubėjimas.

– Kiek moterų jau prisijungė prie klubo?

– Dabar feisbuko grupėje yra daugiau kaip 2 tūkst. moterų, susibūrusių per porą mėnesių. Pirmame žygyje turėjo dalyvauti apie 50 moterų, bet dalyvavo 36.

– Visus organizacinius reikalus žadate tempti ant savo pečių?

– Dabar, pradžioje, taip. Tačiau labai džiaugiuosi, kad buriasi iniciatyvios moterys, kurios pačios pasisiūlo į pagalbą.

Mano prioritetas (ir aš tikiuosi, kad pavyks) išlaikyti šį klubą be komercijos. Mano organizuojami žygiai nebus mokami, o ir pačioje feisbuko grupėje riboju skelbimus su komerciniais ar mokamais kitų organizatorių žygiais. Man labai norisi, kad žygiuose galėtų dalyvauti kuo daugiau moterų ir jų nevaržytų finansiniai įsipareigojimai, dalyvavimo mokestis ir pan.

Grožis: dar vienas Ados hobis, lydintis ją ir žygiuose, – fotografija. / A. Būrės asmeninio archyvo nuotr.

– Kada žygiai Jūsų gyvenime atsirado ir kaip toli jie veda?

– Žygiuoti pradėjau prieš ketverius ar penkerius metus, gal net dar seniau. Visada buvau, kaip sakau, gamtos vaikas, kuriam reikia ir miesto, tad laviruoju tarp vieno ir kito.

Solo žygiai atsirado man gyvenime, kai reikėjo pabūti su savimi, kaip sakoma, išsifiltruoti save. Pabūti su savimi apskritai yra sunkus darbas, dauguma to nemokame. Einant mūsų kūnas dirba fiziškai, jis nuvargsta, bet protiškai ir emociškai atsigauname ir įsikrauname.

Pirmieji mano žygiai prasidėjo mylimame pajūryje, Smiltynėje. Iš pradžių jie buvo trumpi, po 10–15 km, vėliau ilgėjo ir galiausiai net persikėlė į Italijos kalnus, nes teko Italijoje šiek tiek gyventi. Ten žygiai jau buvo rimtesni, nes tai buvo ne tik ėjimas mišku, bet ir kopimas į kalnus.

Norisi atiduoti dalį savęs kitiems, daryti ką nors prasmingo, iš širdies, galų gale ką nors po savęs palikti. Man tiesiog to reikia.

– Kokius atstumus esate įveikusi viena?

– Žygis žygiui nelygu – didelis skirtumas, ar eini mišku, paplūdimiu, ar kopi į kalnus. Mes galime nueiti ir 100 km ar daugiau – jeigu jaučiamės nusikaltę sau ir norime save nubausti, galime tiek eiti. Tačiau ar tada ėjimas teikia kiek nors malonumo? Jeigu einame apie 30 km, žygis būna malonus, pažintinis,

Ilgiausias mano žygis be pertraukų buvo apie 70 km. Kai žygiuoji kalnais, skaičiuoji jau ne kilometrus, o pakilimo lygį. Kalnuose nueiti 10 km gali būti daug sudėtingiau, negu 25 km eiti lyguma.

– Ar teisingai suprantu, kad esmė – ne atstumas, ne aukštis, į kurį įkopi, o kiek naudos iš to kūnui ir psichologinei savijautai?

– Aš į žygius, apskritai veiklą gamtoje žiūriu iš psichologinės pusės, kiek mes patys galime iš to pasiimti. Tarkime, galime dalyvauti masiniuose žygiuose, renginiuose ir taip socializuotis, nes mūsų prigimtis tokia – turime būti tarp žmonių. Galima nueiti su būriu žmonių 100 km, kad ką nors įrodytum sau ir kitam. Tačiau ar tau tikrai to reikia? Manau, kur kas svarbiau jaustis gerai ir suprasti, kodėl tai darai.

– Kalbant apie asmeninę psichologinę būseną, ar eiti vienam yra kur kas naudingiau negu su būriu žmonių?

– Aš ilgą laiką irgi taip galvojau ir visus bandžiau įtikinti, kad, norint gauti psichologinės naudos, turi eiti tik vienas, kai nereikia prie nieko derintis, turi savo tikslą, tempą, gali sustoti, fotografuoti, domėtis gamta, miestais, kaimeliais, per kuriuos eini, ir kt.

Tačiau kai pradėjau galvoti apie Moterų žygiavimo klubą, supratau, kad psichologiškai tinka ir žygiavimas nedidelėmis grupėmis, nes tada mokomės būti komandoje, pažinti vienas kitą, prisiderinti. Nesvarbu, ar mums 20, ar 40, ar 60 metų, – visą gyvenimą ko nors mokomės. Komandoje kyla tam tikrų – didesnių ar mažesnių – iššūkių ir juos reikia mokėti išspręsti, o tai vėlgi yra tam tikra psichologija.

Kitas dalykas – atsiriboti nuo triukšmo būnant triukšme irgi reikia sugebėti. Pirmo žygio metu kalbėjau su moterimis, kurios prisipažino esančios intravertės ir sakė, kad labai norėjosi pabėgti nuo kitų, atsilikti ir nieko nematyti, bet pasakė sau: jeigu jau atėjau, galiu atsiriboti ir būdama šioje aplinkoje su šiuo būriu. Žinokite, joms neblogai pavyko. Tai vėlgi psichologija – taip mes save ugdome.

A. Būrės asmeninio archyvo nuotr.

– Papasakokite šiek tiek apie save. Ką veikiate, be to, kad žygiuojate?

– Ką veikiu? Atrodo, ir daug, ir nieko. Mano darbas susijęs su skaitmenine rinkodara ir marketingu. Dar nusprendžiau grįžti į nebaigtas teisės studijas, nes labai kirbėjo jas pabaigti. Esu baigusi aprangos dizaino studijas ir kurį laiką dirbau būtent šioje srityje.

– Darbai, studijos, ir dar lieka laiko žygiavimui, savotiškai visuomeninei veiklai?

– Visuomeninės veiklos man pastaruoju metu trūko. Anksčiau irgi esu turėjusi moterų klubą, buvome pasiekusios ne vieną Lietuvos rekordą. Panaši veikla man būtina – jaučiuosi labiau atsiskleidžianti. Norisi atiduoti dalį savęs kitiems, daryti tai, kas prasminga, iš širdies, galų gale – ką nors po savęs palikti. Man tiesiog to reikia.