Anų laikų liudijimas

R.Rezgevičiaus rankose, kaip mokytojai pasakytų, "špargalkė" – pageltusio pradeginto popieriaus skiautė, kurios vienoje pusėje užrašyta – 1991 01 13, 4 būrys. Toliau išvardytos pavardės, pasirašė – vadas R.Rezgevičius.

Lietuvai lemtingomis dienomis ant po ranka pasitaikiusio popieriaus lapo išvardytos savanorių, laisvės gynėjų, tomis dienomis saugojusių savivaldybės pastatą, pavardės.

"Istorinės reikšmės dokumentas. Keista, kad tik po 28 metų jis sugrįžo į mano rankas. Buvau perdavęs jį vienam žmogui, o jis jau kurį laiką miręs. Šį dokumentą man sugrąžino jo našlė. Sąrašą tada sudariau tam, kad visiems šiems žmonėms, kurie tuo metu budėjo savivaldybėje, būtų išduotos pažymos jų darbovietėms, jog tuo metu jie tikrai buvo merijoje", – pasakojo R.Rezgevičius.

Vartydamas šį seną popierių, klaipėdietis tikino jaučiąs anų laikų virpuliuką, kai nežinomybė, laukimas ir nuolatinė įtampa buvo apėmusi visą šalį.

Sąraše išvardyta per 40 pavardžių, tarp jų – dvi moteriškos. Visi šie žmonės įtemptomis 1991-ųjų sausio dienomis pasikeisdami budėjo savivaldybėje.

"Šis kai kam gal ir nieko vertas dokumentas man asmeniškai yra istorijos dalis. Aš pats tuos žmones surinkau. Pamenu, kai viskas prasidėjo, atbėgau į savivaldybę ir pasakiau ten jau buvusiems gynėjams, kad noriu būti su jais. Jie pasiūlė man surinkti dar žmonių. Per dvi paras juos surinkau. Ir jau sausio 12-ąją mes budėjome trečiajame pastato aukšte, apsistatę buteliais su padegamuoju skysčiu. Pirmajame ir antrajame aukšte budėjo skautai ir šauliai", – prisiminė Robertas.

Mirtino ginklo receptas

Kitoje šio savotiško dokumento pusėje matyti dar vienas įrašas: "Muilas, nitroglicerinas, žibalas". Ir nurodytos proporcijos, kiek kokių medžiagų reikia. Sudėties variantų gali būti ir kitokių.

Ne paslaptis – tai vienas populiariausių partizanų, miesto mūšių ir riaušių ginklo – Molotovo kokteilio receptas.

Šio kokteilio paskirtis – padegti taikinį. Padegamųjų butelių gamyba ir pardavinėjimas daugelyje pasaulio šalių uždrausti, tačiau 1991-ųjų sausį strateginiuose Lietuvos miestų objektuose, tarp jų – ir Klaipėdos merijos pastate Liepų gatvėje, šis draudimas negaliojo.

"Ko tik nedarėme. Be šito jau minėto, maišėme ir magnio, salietros, kalio permanganato mišinius. Iš kur gaudavome medžiagų? Net nežinau, bet visko turėjome. O aš pats gaminau sprogmenis mažais kiekiais, išbandydavau, ar sprogsta. Po kelių tokių sprogimų apdegė ir šitas lapelis su gynėjų pavardėmis. Situacija beveik kaip filme. Bet tai buvo ne filmas", – kalbėjo R.Rezgevičius.

"Pilėnų variants"

Anot liudininkų, tomis dienomis savivaldybės pastate buvo tiek Molotovo kokteilių, kad belieka tik stebėtis, kad kažkas netyčia nesprogo. O gynėjai buvo pasirengę viskam.

"Turėjome labai daug ir signalinių raketų, iš uosto gavome. O tai labai galingas ginklas, ypač kai geriau nieko neturi. Turėjome metalinių strypų, prie virvių pritvirtintų kablių, kad jais pargriautume kareivius ir prisitraukę atimtume iš jų ginklus, nes šautuvų neturėjome. Buvome apmąstę, kaip veikti, kad tik kažkaip gautume šautuvą", – pasakojo R.Rezgevičius.

Tomis lemtingomis dienomis buvo apgalvota viskas, net ir tai, kad išėjimo iš pastato nėra. Ir, jeigu scenarijus būtų pasisukęs kitaip, gyviems išlikti šansų buvo itin mažai.

"Mes tada strategavome, ką darysime, kai atvažiuos karinė technika. Turėjome pro langus mėtyti Molotovo kokteilius. O ką daryti paskui? Paskui reikėtų bėgti. O kur? Išėjimo juk nėra, jei kariškiai užimtų pirmą aukštą, mes būtume atkirsti. Tada vienas mūsų žemaitiškai pajuokavo: "Pilėnų variants" (susideginimas – A.D.). Tai sukėlė visų mūsų juoką, nors buvo gana baisu", – pasakojo R.Rezgevičius.

Tuomet gynėjų štabui vadovavęs, vėliau ilgametis Valstybės saugumo departamento Klaipėdos padalinio vadovas Algirdas Grublys neslėpė – savivaldybėje buvo palikti mirtininkai, tik, ačiū Dievui, jų aukos neprireikė.

"Kokia būtinybė tuo metu buvo saugoti savivaldybės pastatą? Jokios. Tai buvo simbolinis momentas. Po daugybės metų pavyko sužinoti, kad sovietų kariškiai privalėjo užimti prokuratūros ir miesto tarybos pirmininko rezidenciją dabartinėje Vilties gatvėje. O merija buvo tik simbolis, kur buvo susirinkę daug jaunų žmonių, šalia degė laužai", – pasakojo tuomet aktyvus sausio įvykių dalyvis, laisvės gynėjas Raimundas Praleika.

Kokia būtinybė tuo metu buvo saugoti savivaldybės pastatą? Jokios. Tai buvo simbolinis momentas.

R.Rezgevičiaus surinktas būrys savivaldybėje budėjo kelias dienas, o kai kilo pavojus, kad gali būti puolamas Girulių TV bokštas, R.Rezgevičių ir jo komandą išsiuntė saugoti šio objekto.

Kas padegė šarvuotį?

Vis dėlto vienas bandymas panaudoti Molotovo kokteilį Klaipėdoje buvo.

Butelis su padegamuoju skysčiu mestas į vieną keturių dabartinėje Atgimimo aikštėje stovėjusių šarvuočių, kurių įgulos saugojo V.Lenino paminklą.

R.Praleika teigė, jog tarp gynėjų provokatorių ar diversantų nebuvo. Vis dėlto šarvuotį kažkas uždegė.

"Iki šiol nežinau, kas tai padarė – mūsiškiai patriotai ar KGB žmonės. Tuometėje Lenino aikštėje stovėjo keturi šarvuočiai, į stovėjusį arčiausiai Dangės kažkas metė Molotovo kokteilį. Kaip tik tuo momentu kartu su Vytautu Šliogeriu (1943–2006) jo "žiguliais" buvome begrįžtą iš Girulių bokšto į savivaldybę ir pamatėme liepsnojantį šarvuotį. Skubiai prilėkėme, tuoj privažiavo ir policijos ekipažas. Ėmėme gesinti ugnį. Šiaip ne taip uždaužėme liepsnas, o šalia stovėjo išsigandę jaunučiai kareiviai ir pertraukinėjo automatų spynas, šoviniai byrėjo ant grindinio. Mes juos raminome, kad tik nešaudytų. Bet iki šiol taip ir nesužinojau, kas padegė tą šarvuotį", – teigė R.Praleika.

Šis incidentas Klaipėdoje nutiko būtent sausio 13-osios dieną ir tik per plauką išvengta baisios provokacijos.

Paskui prie tų šarvuočių buvo pastatytas vienas policijos ekipažas, skirtas tvarkai palaikyti.

Ir, kaip pamena R.Praleika, iš to policijos automobilio radijo pro praviras duris tarybiniams kareiviams prie V.Lenino paminklo transliavo lietuviškas žinias ir kas kaip mokėjo vertė į rusų kalbą.

Nes kareiviai visai nesusigaudė, kas čia vyksta.

Na, o šios sausio 13-osios išvakarėse, klaipėdiečio R.Rezgevičiaus paklausus, kaip mano, ar dabar, jei reikėtų, pavyktų jam surinkti tiek laisvės gynėjų, kaip tada prieš 28-erius metus, jis nedvejodamas atsakė: "Manau, kad surinkčiau."