Net ir paprasta kelionė automobiliu į kitą Lietuvos kraštą gali tapti nekasdiene atrakcija bei pažerti spalvingų potyrių. Daugiau nei 400 kilometrų žiemiškų kelių senučiu zaporožiečiu įveikę klaipėdiečiai surengė savotišką egzaminą ne tik penktą dešimtmetį skaičiuojančiai technikai, bet ir sau patiems.

Masino sunkumai

"Jau senokai puoselėjau svajonę savo "kupriuku" nuvažiuoti į Joniškyje esantį "Zapo" barą, galiausiai su bičiuliu ryžomės šiam žygiui", – pasakojo senovinių automobilių gerbėjas Algirdas Stonis.

Pašnekovas juokavo, jog ankstesnis rekordas, palyginti su šiuo iššūkiu, buvo gana kuklus – iki tol savo 1967 m. laidos ZAZ965 markės mašina klaipėdietis toliausiai buvo nukakęs iki Palangos ir atgal.

Nors klaipėdiečio "kupriukas" visiškai restauruotas – jame perrinktas variklis, važiuoklė, persiūtas salonas, kaip mėgsta sakyti Algirdas, senovinis automobilis yra tokia transporto priemonė, su kuria važiuodamas bet gali patirti netikėtų nuotykių ir niekada nesi tikras, ar iš taško A pasieksi tašką B.

"Galbūt kai kam mes galime pasirodyti kiek pakvaišę, kad pasiryžome leistis į tokią kelionę. Tačiau ta nežinomybė, sudėtingos ir atšiaurios sąlygos kaip tik labiausiai masino ir intrigavo", – šypsojosi pašnekovas.

Išties tokiai avantiūrai turbūt ryžtųsi retas prie šiuolaikinių patogių automobilių pripratęs vairuotojas.

Panėšėjo į kosmonautus

"Važiavome be šildymo, stabdžių stiprintuvo, veidrodėlių, stabilumo, bet su dideliu garsu, dažniausiai iš greičių dėžės. Uždaryti langai ar ne, nuolatiniam pūtimui salone tai įtakos neturėjo. Kelionės metu vidutiniškai 1 laipsnis šalčio laikėsi ne tik lauke, bet ir mašinos viduje", – apie patirtą "komfortą" pasakojo "kupriuko" šeimininkas.

Kad ištvertų tokias ekstremalias sąlygas, Algirdas bei jo bendrakeleivis Gediminas Jatkauskas apsirūpino poledinei žūklei bei slidinėjimui skirtais kostiumais, šilta avalyne.

"Gal ir atrodėme kaip kosmonautai, bet bent jau nesušalome", – juokėsi A.Stonis.

Žygio metu klaipėdiečiams iš viso teko įveikti 437 km, vidutinis greitis siekė 57 km/h.

Kelionė į vieną pusę užtruko maždaug penkias su puse valandos, nes ekipažui tekdavo kartkartėmis sustoti ne tik dėl techninių nesklandumų, bet ir poilsio.

"Po 100 km ant priekinio rato gaubto galėjome kepti kiaušinienę, tačiau mes ant jo mėtėme sniegą ir stebėjome, kaip jis šnypščia. Užvedimo raktelio strigimus teko "taisyti" trankant kietu daiktu per starterį. Rasojo langai, prastai valė valytuvai, o grįžtant atgal matomumui trukdė pūga. Be to, keliauti tokia mašina nėra labai patogu, ypač važiuojant tolimus atstumus. Turėjome vairuoti pakaitomis, bet apsimečiau nepavargęs. Paskūpijau. Bet nesigailiu", – šmaikštavo pašnekovas.

Paruošė namų darbus

Ar Algirdas nesibaimino, kad pačiam automobiliui šis žygis gali tapti lemtingas?

Pašnekovas prisipažino, kad į kelionę išsiruošę bičiuliai išties nebuvo tikri, ar apkritai pasieks jos tikslą.

"Jei tenka susidurti su kokiu smulkiu gedimu – tai viena, o rimtesniu atveju tektų kažką samdyti, kad parvežtų ant tralo. Tačiau savaitė iki išvykos surengiau bandomąjį važiavimą, be to, paskutinius tris kartus, maždaug 70 km, buvo pravažiuota be gedimų, tad tai tapo pagrindiniu argumentu dėl technikos patikimumo", – kalbėjo entuziastas.

Anot pašnekovo, anksčiau žmonės tokiais automobiliais įveikdavo ir didesnius atstumus.

"Tiesa, jie turėdavo "pečiuką", o mano automobilyje šildymo nėra. Todėl iš esmės daugiausia nerimo kėlė tai, kad gali rasoti langai, taip pat važiuoklės, stabdžių, valytuvų darbas, tačiau dėl variklio buvau labiausiai užtikrintas", – "kupriuko" ištverme neabejojo Algirdas.

Sužavėjo originali erdvė

Pašnekovas pripažino, kad kelionės tikslas pasirinktas neatsitiktinai – koks "zapo" savininkas nenorėtų nuvykti į "Zapo" barą?

"Kadangi domiuosi senaisiais zaporožiečiais, mane pirmiausia "užkabino" pati tematika. Baro dizainas skirtas automobilių mėgėjams ar apskritai žmonėms, kurie ieško originalių, skoningai įrengtų erdvių, jo viduje stovi mano "kupriukui" identiška mašina. O ypač smagu, kad tokios vietos kuriasi ne tik didmiesčiuose. Nes turbūt daug kam atrodo, kad tokiame nedideliame mieste kaip Joniškis nė neverta kažko panašaus bandyti, investuoti. O štai čia žmonės ėmė ir įgyvendino išties šaunią idėją. Kai nuvažiavome į vietą, supratome, kad tai yra vienas miestelio traukos centrų", – pasakojo senovinių automobilių aistruolis.

Algirdo teigimu, užsibrėžtas kelionės tikslas buvo įgyvendinta su kaupu.

"Kai važiuoji į vietą, kurioje niekada nesi buvęs ir nieko nepažįsti, nežinai, ko tikėtis. Tačiau sutikimas buvo daug šiltesnis, nei tikėjomės, žmonės net pasirūpino mūsų nakvyne. O ir pati kelionė, gamta, vaizdai – įspūdžių tiek, kad norisi kuo greičiau prisėsti sumontuoti visą filmuotą medžiagą ir perteikti visas geras emocijas", – šypsojosi "kupriuko" savininkas.