Daugiau nei dešimtį metų laivo mechaniku dirbantis Armedas Lukauskas paprieštarautų, kad tai – tiesiog profesija. Klaipėdiečio manymu, jo darbe pakanka vietos ir kūrybiškumui, ir romantikai, ir iššūkiams bei adrenalinui.
Vardo kilmė – mįslė
– Turbūt pirmąkart išgirdusieji jūsų vardą suklūsta – jis ne itin dažnas. Ar žinote jo kilmę?
– Armedo vardą išrinko ne tėvai, o močiutė. Tiesiog kažkur buvo jį girdėjusi. Nežinau, ką jis galėtų reikšti, tiesą sakant, nesu sutikęs nė vieno žmogaus tokiu vardu.
– Ar tapti jūrininku svajojote nuo mažumės?
– Meilė mechanikai man buvo skiepijama nuo vaikystės. Mano tėvelis kilęs iš Akmenės rajono, tačiau visada svajojo apie jūrą. Išvažiavęs į Klaipėdą ir tapęs jūrininku jis realizavo savo didžiąją svajonę. Laivo mechaniku dirbo ne tik mano tėtis, bet ir dėdė. Tad kai draugėn sueina visa šeima, ištisai kalbama apie šio darbo ypatumus.
– Bet kai gyvenime ryškiai dominuoja viena sritis, galima ja persisotinti.
– Būna. Bet tai ne tas atvejis. Be to, man atrodo, kad mechanika įdomi kiekvienam vyrui. Knieti kažką išardyti, išnagrinėti visas detales. Tiesa, kaip dabar pamenu įspūdį, kai vaikystėje tėvukas pirmąkart mane pasiėmė į laivo mašinų skyrių. Maniau, kad niekada gyvenime nebeišdrįsiu sugrįžti – toks žvėriškas garsas užgriuvo.
Kad studijuosiu Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje, tiesa, tuomet tai buvo kolegija, žinojau dar vidurinėje. Tik buvo apmaudu, kad man jau teko stoti baigus 12 klasių. Aišku, tai nėra blogai, bet labai nekantravau kuo anksčiau pradėti mokslus.
Per tuos metus, kuriuos jaunuoliai praleidžia šioje mokykloje, įgyja ne tik žinių, bet ir vyriškai subręsta, išmoksta drausmės, disciplinos. Nuo seno apie Jūreivystės mokyklos kursantus buvo sakoma, kad tai – jūrininkų etalonas, vyrukai visada pasitempę, tvarkingomis uniformomis.
Sūnui – jokių nuolaidų
– Klausantis jūsų, galima pamanyti, jog tai prestižinė jūrinė mokykla.
– Nesiimu spręsti, tačiau ją baigę specialistai yra aukštai vertinami ir be darbo nelieka. Mokykla gerą vardą turėjo ir sovietmečiu. Santvarka pasikeitė, tačiau ta reputacija, pagrindinės skiepijamos vertybės, nuostatos liko. Žinoma, didžiąja dalimi tai lemia čia dirbantys puikūs dėstytojai, kurie ne tik stiprūs teoretikai, bet ir praktikai.
– Ar jauniems žmonėms tokios studijos netampa lemtingu išbandymu?
– Būna, kad mokslus meta net trečiakursiai, neatlaiko krūvio, reikalavimų. Gal kuris ir labai trokšta šios specialybės, tačiau jis tiesiog per silpnas. Arba nėra pakankamai motyvuotas. Per kelerius mokslo metus atkrenta nemažai įstojusiųjų. Kita vertus, lieka stipriausi. Vis dėlto polinkis į šią profesiją turi būti – jei mėgsti gėlytes, turbūt neisi studijuoti mechanikos. Arba, kaip dėstytojai juokauja, jei mėgsti graužti pieštuką, būsi šturmanas. Apie mechanikus sakoma, kad jie rūpinasi laivo širdimi – varikliu.
– Ar tai, kad Jūreivystės mokykloje dirba ir jūsų tėtis, studijų metais jums tapo paspirtimi?
– Tėvukas man dėstė pagrindinį dalyką. Tai, kad jis buvo mano dėstytojas, jaučiau tik dvigubą atsakomybę. Negali ateiti į paskaitą ko nors neišmokęs, nežinodamas. Būtų gėda. Tėtis ir kitiems studentams nedaro nuolaidų, bet aš žinojau, kad iš manęs jis pareikalaus dvigubai daugiau nei iš kitų.
Pribrendo pokyčiams
– Jūrininko profesija tūlam atrodo egzotiška, kupina romantikos.
– Vieni labiau mėgsta nuo tiltelio į jūrų platybes žiūrėti, kiti – tarp mechanizmų krapštytis. Romantikos mechaniko darbe mažoka, jis labai sunkus.
Žinoma, žavu, kad gali pamatyti gausybę šalių, tiesa, dabar tokių galimybių nelabai beturiu. Pastarųjų metų specifika – instaliuoti naujas naftos platformas jūroje.
Vis dėlto mechaniko darbas – kūrybiškas, reikalaujantis ne vien žinių, išmonės, bet ir greitos reakcijos. Štai laivuose yra rengiamos specialios pratybos, vadinamosios tamsiosios, kai laive sukuriamos ekstremalios sąlygos.
Tačiau tai toli gražu nepanašu į žaidimą. Visiškoje tamsoje turi susigaudyti, kas kur yra, pašalinti gedimą. Be abejo, įvairių ekstremalių situacijų yra tekę patirti ir realybėje. Tad adrenalino nepritrūksta.
Manyčiau, kad mechaniko specialybė – ideali tiems, kuriems nepatinka monotoniškas darbas, kurie ieško naujovių, siekia tobulėti. Tai puiki veiklos sritis karjeristams gerąja prasme. Sakoma, kad blogas tas motoristas, kuris nesvajoja tapti vyriausiuosu mechaniku.
– Jums pačiam iki vyriausiojo mechaniko liko tik vienas laiptelis.
– Tačiau dabartinėje kompanijoje kilimo galimybių nebėra. Jaučiu, kad pribrendau pokyčiams, naujam žingsniui į priekį.
Reise – beveik metai
– Po kiek laiko tenka praleisti ne namie?
– Priklausomai nuo kontrakto. Šiuo metu maždaug pusantro mėnesio tenka prabūti jūroje, mėnesį – krante. Pamenu, po pirmojo reiso, kai reikėjo atlikti praktiką, visi studentai grįžome pakylėti euforijos, įgijome ne tik naujų įgūdžių, bet ir turėjome galimybę užsidribti.
O tik baigęs mokslus kaip trečiasis mechanikas išplaukiau į reisą graikų laivu. Žmogus, kuris man pridavė mašinų skyrių, užtruko tik dvi valandas. Laivas buvo senas, reikėjo kaip reikiant suktis, pravertė visos mokykloje sukauptos žinios. Tada tepaluose "atkaliau" beveik metus – kaip dabar atsimenu, 11 mėnesių ir 20 dienų. Galima sakyti, tai buvo pirmasis rimtas krikštas ir iki šiol pats ilgiausias mano reisas, per kurį įgijau neįkainojamos patirties.
– Jūroje tenka prabūti netrumpą laiką, tačiau ne visas jis tenka darbui. Kaip malšinate namų ilgesį?
– Žinoma, nesi nuolatos į variklį įlindęs. Aš po darbo valandų mėgstu studijuoti įvairius brėžinius, tada ir laikas labai greitai prabėga. Jei yra galimybės, laive sportuojame, žaidžiame stalo tenisą, žiūrime filmus, skaitome. Viskas priklauso nuo pomėgių – kadangi aš mėgstu povandeninę medžioklę, skaitau apie tai knygas įvairiomis kalbomis.
Krante pailsi nuo tepalų
– O kaip leidžiate laisvą laiką krante?
– Mėgstu poilsį gamtoje, stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su vaikais. Atsiranda ir visokių buitinių darbų, juo labiau gyvenant nuosavame name. Bet krante norisi pailsėti nuo mechanikos, tepalų.
– Ar nuolatinės ilgalaikės išvykos neklibina šeimos pamatų?
– Sakyčiau, priešingai – išsiskyrimai tik tvirtina sutuoktinių ryšius, vienas kito labiau pasiilgstame. Žinoma, kai reisai trunka po pusę metų, aštuonis mėnesius, gali atsirasti susvetimėjimas. Nelabai norėčiau tokių reisų.
Dukrytės Rūta ir Eglė be galo pasiilgsta. Džiugu, kad dabar jau abi gali pakalbėti telefonu, kai paskambinu būdamas reise. Kai mergaitės buvo visai mažos, net po mėnesio dviejų grįžęs galėdavai pamatyti, kaip smarkiai jos paaugusios, pasikeitusios. Dabar jau tokių sparčių pokyčių nebėra.
– Gal su žmona Aušra planuojate dar vieną atžalą? Tarsi reikėtų sūnaus, kad tęstų tokią šaunią jūrininkų dinastiją?
– Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Naujausi komentarai