Apkrėsti Laisvės liga

Pensininke, skaičiuojantis centus makaronams, suvirintojau, aprėktas nepraustaburnio viršininko, knygiau, su blizgančiomis švarko alkūnėmis, gal galėtumėte šiandien aukščiau pakelti galvas. Ir nors minutei pamiršti nepriteklius ir nuoskaudas.

Tegul tą minutę Jūsų akyse suspindi pasididžiavimas savimi. Jūs esate tos valstybės piliečiai, kurie nugalėjo visą, anot Amerikos prezidento Ronaldo Reigano, blogio imperiją. Ir įveikė ją ne bombomis ar tankais, o dvasios jėga.

O gal savo šimtamete Laisvės liga? Kurios neišgydė nei lenkas, nei rusas, nei vokietis, nei sovietžmogis.

Toje minutėje pakelta galva tegul telpa ir tankais sutraiškytų prie televizijos bokšto atminimas. Ir Lietuvos partizano, padrėbto miestelio aikštėje, viela supančiotomis rankomis išniekinimas (lyg jie bijotų, kad jis prisikels iš numirusių ir sunkiu nuo žagrės kumščiu voš į pragertą marmūzę).

Tegul tą minutę nušvinta supratimas, kodėl jauni žmonės lipo į medžius, net celiuliozės ir popieriaus kombinato kaminą ir kėlė trispalvę. Visų kagėbistų ir jų viršininkės tuomet vienintelės partijos pykčiui.

O seimūnas Julius Veselka mums siūlo vėl nusilenkti ir važiuoti švęsti kartu komunizmo pergalės prieš fašizmą į Maskvą. Lyg mums ne tas pats velnias - rudas jis ar raudonas.

Negi mums nevienodai skaudėjo, kai vieni degino Ablingoje, o kiti kankino Rainiuose?

Tegul J.Veselka ir važiuoja dėl kažkokios jam vienam reikalingos ateities. Kodėl ir mes turime lankstytis kartu su juo?

O gal ir Sausio 13-ąją po tankais, užimančiais televiziją, reikėjo mesti gėles kaip 40-ųjų birželį? O ne gultis patiems?

Tik nesakykite, nors šiandien ir šventvagiška prisiminti, kad negirdėjote kalbant: „Durniai, kas juos prašė lįsti, kur nereikia. A taip a taip būtų bokštą užėmę“.

Nesilankstykime. Nes iškryps stuburai.

O tiesaus, tvirto stuburo dar gali prireikti, nes valdžioje – žmonės, kuriems lenkti galvą prieš galingesnį - gyvenimo būdas.