Tvarkys pakrantę

Nuostabą kelia kiek prikurta pačių įvairiausių Baltijos jūros Lietuvos pakrantės tyrimų ir studijų. Tačiau pakrantė ir toliau lieka mažai prižiūrėta, audrų ir uraganų plaunama.

Bene vienintele Baltijos jūros pakrančių apsaugojimo nuo išplovimo priemone yra „pamaitinimas“ smėliu. Nors toks veiksmas, kai smėlis pilamas į krantą tam, kad jūra vėl jį pasiglemžtų tarp žmonių vadinamas paprasčiausiu „pinigų plovimu“. Tačiau mokslininkai vieningai tvirtina, kad paplūdimių maitinimas duoda rezultatus.

Dėl to, kad pajūryje kai kuriose vietose trūksta smėlio Klaipėdos miesto savivaldybė niekaip nėra atsakinga, nes tai, kas jūroje už vandens linijos jau yra ne savivaldos, o valstybės teritorija. Savivaldybė atsakinga už poilsines pajūrio zonas dėl kurių ir sulaukiama priekaištų.

Šiuo metu Klaipėdos miesto savivaldybė yra paskelbusi konkursą, kuris turėtų numatyti aiškias priemones, kaip artimiausiais metrais bus tvarkomi paplūdimiai Smiltynėje, Melnragėje I ir II ir Guruliuose. Bus numatyta kaip tvirtinti krantus, tvarkyti paplūdimius, poilsio infrastruktūrą, apsauginį pajūrio kopagūbrį.

Kita vertus, Lietuvos pajūris yra auksinis. Tuo gali įsitikinti apsilankęs prie Juodosios jūros, kur degintis tektų „nutūpus“: ant akmenų arba išsinuomotų medinių gultų. Dar keistesnis pajūris neseniai matytame Vokietijos Cuxhavene. Čia paplūdimyje yra purvo sluoksnis – potvynių ir atoslūgių ciklo rezultatas.

Problemiškiausios vietos

Klaipėdos miesto pajūrio zoną sudaro trys vienas nuo kito gerokai besiskiriantys pakrantės ruožai.

Kuršių nerijos dalyje nuo Alksnynės iki Kopgalio didesnių problemų dėl pakrantės nekyla. Čia yra plačiausi ir smėlingiausi paplūdimiai. Dėl Klaipėdos uosto pietinio molo pagal Baltijos pajūrio pakrantę šiaurės kryptimi keliaujančios smėlio sąnašos nusėda visoje pakrantėje.

Problemų šioje atkarpoje buvo kilę maždaug prieš 15 metų. Rekonstravus uosto įplauką ir pagilinus kanalą iki 14-14,5 metrų Kopgalio dalyje, o dėl vėjo ir smaigalyje vyko intensyvus kranto ardymas. Tai truko apie penkis metus. Dabar Kopgalis jau prisitaikė prie pokyčių ir maždaug nuo 2006 metų vėl vyksta smėlio nusodinimas.

Dėl tų pačių uosto vartų didžiausias pokytis ir šiuo metu vyksta maždaug 600 metrų atkarpose ties Melnrage nuo uosto vartų link Girulių. Iki 2000 metų stabili buvusi kranto zona, staiga ėmė keistis 2001 metais rekonstravus uosto vartus. Išgriaužiamas krantas, kai kur net iki 20 metrų ilgio atkarpa. Išplovus smėlį atsiveria moreninio molio sluoksniai. Prie kranto už molo pastebimai artėja didesni 3-5 metrų gyliai. Dėl to didėja bangų energija intensyviau ardanti krantą. Išplaunami anksčiau smėlio užnešti įvairūs objektai.

Kita prie Klaipėdos miesto prieinanti kranto dalis nuo I Melnragės iki Girulių nėra taip agresyviai plaunama. Mokslininkai daro išvadą, kad šios pajūrio dalies eroziją sustabdė intensyvus iš uosto iškasto švaraus smėlio pylimas į pakrantės zoną.

Pasigedo nuoseklumo

Dar prieš porą dešimtmečių Lietuvoje buvo vos vienas kitas mokslininkas stebintis, kokie procesai vyksta Lietuvos pajūryje, kaip jis plaunamas. Dabar tuo jau domisi net kelios Lietuvos mokslo institucijos, įskaitant Klaipėdos universitetą, Lietuvos gamtos tyrimų centrą, Lietuvos energetikos institutą.

Yra parengtas Baltijos jūros Lietuvos krantų geologinis atlasas, kuris apima priekrantę iki 15-20 metrų gylio, paplūdimį, užkopę ir apsauginį kopagūbrį. Lietuvos saugios laivybos administracija jau yra išmatavusi beveik visus gylius Baltijos jūroje ties Lietuvos krantais. Pokyčius Klaipėdos uosto akvatorijoje, uosto vartuose, pakrantėse ties jais kasmet tiria ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos samdomi mokslininkai.

Visko yra, tik trūksta pinigų ir didesnio dėmesio pajūriui. 2015 metais rengdamas Klaipėdos miesto savivaldybės pajūrio kranto rekreacinės zonos tvarkymo programą Lietuvos gamtos tyrimų centrą padarė išvadą, kad pajūryje daug kas daroma stichiškai, vienkartinėmis priemonėmis. „Lopomos“ dėl audrų ir uraganų susiformavusios „skylės“, bet nevykdomi kryptingi ir nuoseklūs darbai. Kaip pavyzdys minėta Kuršių nerija, kur XIX amžiuje, pradedant 1804 metais, daugiau kaip 100 metų nuosekliai buvo stiprinamas apsauginis paplūdimio kopagūbris. Todėl Kuršių nerijos pakrantė išsilaikė žymiai geriau nei žemyninės dalies krantai. Tai pirmiausia ženklas Klaipėdai, kad turtėdama gerą pavyzdį Smiltynėje, ji panašiai galėtų formuoti pajūrio krantus ir dalyje tarp Melnragės bei Girulių.