Lietuvos dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedros dėstytojas architektas-dizaineris Saulius Jusionis prieš 25 metus, dar tarybiniais laikais, ryžosi sprukti iš už „geležinės uždangos" į Vakarus. Beveik ketvirtį amžiaus svetur praleidęs dizaineris kurį laiką jau gyvena Klaipėdoje. Tačiau uostamiestis jam irgi – tik laikina stotelė.

Vizitinė kortelė

Gimė 1958 m. rugsėjo 14 d. Vilniuje.

Vilniaus dailės akademijoje baigė interjero dizaino studijas.

1988 m. paprašė politinio prieglobsčio Miunchene Vakarų Vokietijoje.

Po penkerių metų išvyko gyventi ir dirbti į Torontą Kanadoje.

Paskui gyveno Los Andžele JAV.

Prieš keletą metų su žmona Ugne ir 7 metų taksų veislės šuneliu Coco atvyko iš Amerikos, įsikūrė Klaipėdoje, kur dėstytojauja Lietuvos dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedroje.

Reikia jūrinio klimato

– Jūs – ne klaipėdietis, iš kur esate kilęs?

– Gimiau Vilniuje, ten pragyvenau 30 metų. Paskui 5 metus gyvenau Miunchene, dirbau dizaino kompanijoje, kur projektavau parodas. Vėliau – Kanadoje, Toronte, paskui – 15 metų Los Andžele. Dabar gyvenu ir dirbu Klaipėdoje.

– Kodėl grįžote į Lietuvą ir pasirinkote Klaipėdą?

– Tai nėra grįžimas, o tik laikinas atvažiavimas. Klaipėdą pasirinkau, nes čia mano sveikatai tinkamiausias oras. Esu pripratęs prie šilto jūrinio klimato, čia klimatas nešiltas, bet bent jau jūrinis.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis išvykote iš Lietuvos?

– Buvau priverstas išvykti. Anais laikais padariau Gedimino pilies rekonstravimo projektą, jau buvo supirktos medžiagos, bet kai aš Vokietijoje paprašiau politinio prieglobsčio, tą projektą anuliavo. Tuometis saugumas iš mano dirbtuvės surinko visus mano projektus ir jie kažkur dingo. Tai buvo 1988 metais.

UNESCO stipendija – vėjais

– Kai paprašėte politinio prieglobsčio, jus lengvai išleido iš Tarybų Lietuvos?

– Tai ilga istorija. Kažkada Paryžiuje projektavau UNESCO parodas. Parengiau plakatą ir ekspoziciją „Spalio revoliucijos 70-mečiui„, paroda turėjo vykti Paryžiuje. Jie neturėjo kito žmogaus, privalėjau ten važiuoti. O mano palyda vien iš Lietuvos buvo 5 saugumiečiai, dar apsauga iš Maskvos ir Prancūzijoje dirbantys agentai. Jie nujautė mano maištingą sielą ir labai bijojo, kad nepaprašyčiau politinio prieglobsčio ten. Buvau nepatikimas, bet pasiųsti nebuvo ko. Net laikraštyje „Pravda“ rašė apie mane, kaip aš tas parodas projektuoju. Paroda pavyko ir gavau UNESCO stipendiją trims mėnesiams. Tai buvo 1986 metais. Kadangi Lietuva priklausė Tarybų Sąjungai, man dokumentus reikėjo tvarkyti Maskvoje.

– Ir ryžotės užpildyti dokumetus dėl stipendijos?

– Taip, nuvažiavau, ėmiau pildyti anketą, o pabaigoje pamačiau prierašą, kad man už tai reikės atidirbti 5 metus kažkur Tarybų Sąjungoje. Aš norėjau gyventi Lietuvoje, tad kodėl turiu atidirbinėti Tarybų Sąjungoje, jei stipendiją duoda prancūzai? Logikos nėra.

– Kuo viskas baigėsi?

– Kūriau logotipus. Buvo tokia kompanija „Litinpex“, sukūriau jiems komercinį ženklą. Ta kompanija buvo pirmoji, kurios dalininkai buvo užsieniečiai. Tai buvo tarsi pirmas langas į Vakarus. Kažkodėl tuokart sumanyta parodyti tą mano darbą tuomečiam partijos sekretoriui Algirdui Brazauskui. Susitikome su juo kabinete, ženklas jam patiko. Jis užsiminė, ar ne aš tas pirmasis Lietuvoje, kuris laimėjo UNESCO stipendiją. Klausia, kada važiuosiu, sakau, nevažiuosiu, nes reikalauja, kad po to 5 metus atidirbčiau kažkur Tarybų Sąjungoje. Jis papriekaištavo, jog gėdą Lietuvai darau. Tai jam pasiūliau, gal galėtų kažkaip pasirūpinti, kad man nereikėtų atidirbinėti. Sakau, gal geriau Lietuvai atidirbsiu tuos metus, bet jis supyko ant manęs. Tada dirbau su vieninteliu tuo metu akademiku architektu Vytautu Čekanausku. Jis irgi bandė man padėti, bet nepavyko. UNESCO stipendija taip ir nepasinaudojau. Supratau, jog Lietuvoje neturiu jokių perspektyvų.

Sovietų paroda Paryžiuje

– Papasakokite apie tą parodą Prancūzijoje?

– Paroda buvo skirta Spalio revoliucijos 70-mečiui. „Globėjų" turėjau labai daug, nes mano senelis gyvena Kalifornijoje, buvau nepartinis, nevedęs ir dar nepatikimųjų sąrašuose. Tačiau, jei ne patys rusai, kurie buvo suinteresuoti ta paroda, aš niekur nebūčiau išvažiavęs. Jau kai paroda buvo atidaryta, ja domėjosi tokia moteris, labai elegantiška, kas dieną ateidavo. Vieną vakarą ji prieina prie manęs ir klausia: ar ji jau gali eiti, nes jai reikia pasiimti vaiką iš darželio. Man tapo keista, kodėl manęs to prašo. Ji nustebo, sako: aš gi jus prižiūriu. Pasakiau, jog be jos čia dar tokių prižiūrėtojų gal keturi ar penki. Saugojo, kad nepabėgčiau. Nors vienu metu buvo toks noras sprukti į JAV ambasadą. Bet kažkaip aplink mane nuolat sukosi keisti žmonės, ir vis tie patys. Atvažiuodavo taksistas, paskui jį staiga pamačiau dirbantį bare.

– Vis dėlto jums pavyko kirsti „geležinę uždangą"?

– Aš vedžiau Lenkijos pilietę. Susituokti buvo labai sunku. Tai patyriau savo kailiu. Turėjau nepaprastai gerą draugą, kuris susitarė su metrikacijos biuro direktore, ji pasakė, kad vestuvės galimos tik trečiadienį 7 valandą ryto, kad gali būti tik du liudininkai ir aš su ta lenke. Iš Lenkijos valdžios būsimai sutuoktinei buvo didžiausias spaudimas, ji turėjo pristatyti pažymas, kad yra psichiškai sveika. Mes susituokėme. Kadangi buvau vedęs Lenkijos pilietę, mane trims dienoms „su reikalais„ išleido į Vokietiją. Negaliu pasakoti, kaip mane išleido, oficialiai išvažiavau Vilniaus dailės kombinato Kadrų skyriaus viršininkės dukrai „pirkti vestuvinės suknelės“, iki šiol ją dar perku. Tiesa, vėliau išsiskyriau su lenke.

Politinis prieglobstis Miunchene

– Ar artimieji nenukentėjo, kai išvažiavote į Vakarus?

– Kai buvau toje parodoje Prancūzijoje, todėl ir nebėgau, nes man mamos gaila buvo. Kai pabėgau vėliau, jau buvo prasidėjusi netvarka ir niekas nenukentėjo. Žinoma, galėjo iš darbo išmesti, ji buvo gydytoja, bet taip nenutiko.

– Kaip įsitvirtinote Vokietijoje?

– Kai atsidūriau Miunchene, ten jau gyveno mano geras bičiulis Saulius Tomas Kondrotas, kuris buvo paprašęs politinio prieglobsčio. Jis dirbo Laisvosios Europos radijuje. Aš kurį laiką pas jį gyvenau. Dažnai nueidavome į Anglų sodą išgerti alaus, ten sutikau tokį architektą, kuris išsitraukė laikraščio darbo skelbimą ir sako: eičiau įsidarbinti, bet reikia žinoti modulines-parodines sistemas. Sakau: jei tu nežinai, tai aš žinau, duok man tą skelbimą. Kitą rytą nuėjau į pokalbį dėl darbo, o vakare sėdėjau Anglų sode. Ten niekas manęs tuo klausimu net nekalbino, nes buvo tikri, kad manęs niekur nepriėmė. Paskui lyg tarp kito paklausė: kaip? Sakau: gerai, priėmė. Stipriai nustebo.

– Kokį darbą teko dirbti?

– Toje kompanijoje buvau vienintelis architektas, bendrovė užsiėmė parodų projektavimu. Jie man davė visišką kūrybos laisvę. Darbdaviai labai norėjo, kad likčiau, bet kai suprato, jog neliksiu, patys pagreitino mano išvažiavimą į Kanadą. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Vokietijos valdžia ėmė mane spausti važiuoti iš ten lauk, sakė: Lietuva laisva, važiuok atgal. Nors ten dar veikė ir tarybinis saugumas. Tada pasisamdžiau advokatą ir padaviau vokiečių valdžią į teismą. Tačiau Vokietijoje nelikau, išvykau į Kanadą, Toronte vėl įsidarbinau į parodų projektavimo firmą.

Iš Los Andželo – į Klaipėdą

– Tačiau Kanadoje neužsibuvote?

– Ten jau užsiėmiau visokiais menais, pasimokiau J. Braun koledže. Kanadoje viskas tvarkoje, gerai, švaru, bet nuobodu. Ir aš išlošiau žaliąją kortą, tad susiruošiau į JAV. Kai jiems pasakiau, jog išvažiuoju gyventi į Ameriką, jie pamanė, kad man galva netvarkoje, nes Kanadoje turėjau du butus, dirbtuves, draugų. Džiaugiuosi, jog išvažiavau, man buvo labai naudingas tas malimasis Amerikoje.

– Kaip sekėsi Amerikoje?

– Ten pasimokiau Santa Monicos koledže. Pats nežinau kodėl, bet baigiau dvi labai rimtas UCLA kompiuterines mokyklas, mokiausi 6 metus. Bet to darbo nedirbau, tai buvo tik mano hobis.

– Kaip Lietuva jums atrodo po tų 25 metų?

– Kaip yra, taip ir atrodo. Nieko ypatingo, bet labai malonu buvo susitikti su draugais. Mes su Audriumi ir Alvydu Klimais kartu mokėmės. Jų idėja buvo mane prisivilioti į Klaipėdą, kad atneščiau kokią nors naudą Dailės akademijai. Taip ir įsipainiojau. Ėmiau dėstyti dizainą. Paskui dar subūriau tris grupes studentų, kurie dirba prie projektų. Žinau, jei jauni dizaineriai laimi kokį nors tarptautinį konkursą, atsiveria visi karjeros keliai. Klaipėdiečiai jau laimėjo kelis konkursus, apie kuriuos čia niekas ir nesvajojo.

– Kalbant apie nuobodulį Kanadoje, juk Klaipėdoje turbūt dar blogiau?

– Čia kitaip, aktyviai užsiimu visokia veikla. Gal tada „sulošė" mano amžius. Turiu savo teoriją tuo klausimu. Kanadoje yra 5 gėlo vandens ežerai, ten didžiulė drėgmė, todėl labai šalta žiemą ir labai karšta vasarą. Turbūt ta drėgmė veikia, šalia sūraus vandens to nesijaučia. Ten gražu, o ir labai lėtai viskas vyksta. Čia kitaip, man čia patinka.