Atmintyje – tėvas išdavikas

Adolfui Poškui Tėvo diena neegzistuoja. Jis teigia niekada nesuvoksiąs, kaip jo gimdytojas, naciams okupavus Lietuvą, žydų tautybės žmoną ir tris savo vaikus pats atidavė į getą ir pareiškė, kad jie turi būti sušaudyti.

Jaunystės nuodėmė

Pradėdamas pasakojimą apie tragišką ir šokiruojamą savo tėvų meilės istoriją, Palangoje gyvenantis 75-erių A.Poškus sunkiai rinko žodžius.

Mama kilusi iš žydų šeimos, kuri gyveno Medingėnuose, dabartinės Rietavo savivaldybės teritorijoje. Gyveno ne itin turtingai, kaip kai kurie jų tautiečiai, bet visko užteko.

Adolfas, nevyniodamas žodžių į vatą pareiškė, kad jo tėvas Antanas Poškus buvo lietuvis, vadinamasis mergos vaikas. Tais laikais tuoktis su kitatikiais žydams buvo neįprasta, tačiau viskas buvę nulemta kitaip.

"Šeštadieniai žydams buvo ir yra šventa diena, jie nieko negali dirbti. Todėl daugelis šeimų tada samdė patarnautojus, kurie tądien jiems gamino valgyti ir padėjo namuose. Mano tėvas dirbo toje šeimoje ir nusižiūrėjo mamą, jauną mergelę, šeimininkų dukrą. Ir abu nusidėjo", – pasakojo A.Poškus.

Tėvai išvarė iš namų

Tradicinėje žydų šeimoje tais laikais tokie dalykai buvo didelė negarbė, todėl su kitatikiu nusidėjusią dukrą jie išvarė iš namų be jokio gailesčio ir atleidimų.

"Bet mama turbūt jį mylėjo, abu buvo jauni ir nepaisė tėvų pykčio. Iš Medingėnų jie nuvyko į Kulius Plungės rajone, ten vietos klebonas mano mamą pakrikštijo katalikiškomis apeigomis ir abu tėvus sutuokė. Tai buvo 1932 metais, netrukus jiems gimė dukra", – teigė A.Poškus.

Jauniems žmonėms tada veikiausiai pagelbėjo Kulių klebonas Stanislovas Durskis, supratęs situacijos sudėtingumą. Kaip tik tuo metu jis dirbo toje parapijoje.
Adolfas teigė, kad po santuokos jo tėvai glausdavosi tai Kuliuose, tai aplinkiniuose miesteliuose, nes neturėjo savo namų ir sunkiai vargo savo vargą.

Po kiek laiko gimė antroji duktė, o 1939-aisiais – pats jauniausias sūnus Adolfas. Kai prasidėjo karas, mažyliui buvo dveji.

Protu nesuvokiama išdavystė

Ilgainiui Antano meilė jaunajai žmonai ėmė blėsti. Jis vis dažniau nuklysdavo į Kulius pas tokią našlę Grigolienę, kuri augino du sūnus.

Tuo metu jo paties žmona su trimis mažais vaikais vos sudūrė galą su galu. Tačiau skurdas – ne pati didžiausia nelaimė, kuri užgriuvo jauną moterį.

Vos naciai įžengė į Žemaitiją, jos vyras Antanas ant rankos užsirišo baltą raištį ir naujiesiems okupantams ėmė tarnauti policininku. Staiga jį apniko ypatingas uolumas.

"Tėvas išdavė mus. Jis pasakė, kad jo žmona žydelka ir jo vaikai žydai, juos visus reikia sušaudyti. Mažai kas žino šį mano gyvenimo momentą. Tai – ne tėvas, net nežinau, kaip jį pavadinti. Jei nebenorėjo su mama būti, galėjo negyventi, juk trijų vaikų kartu susilaukė, bet tik ne taip ja reikėjo atsikratyti", – sunkiai mintis dėstė Adolfas.

Tiesa, pačiai vyriausiai dukrelei, tada jai buvo 10 metų, jis jautė kažkokius šiltesnius jausmus. Ir net buvo sugalvojęs ją paslėpti pas savo sugyventinę Grigolienę, bet toji atsisakė priimti svetimą vaiką.

Tad tuomet mažasis Adolfas su dviem sesutėmis ir mama atsidūrė Telšių gete, kur su siaubu laukė mirties.
Išgelbėjo katalikų kunigas

Adolfas dar buvo labai mažas, bet iš anų siaubo dienų gete pamena nuolatinį alkio jausmą.

Dvejų metų vaikas dar nesuvokė, kad reikia kentėti tyliai, jis nuolatos cypė iš bado, o tai erzino prižiūrėtojus. Vienas jų neapsikentęs kartą iš visų jėgų spyrė mažyliui storapadžiu kaustytu batu.

"Turbūt tai buvo ne vokietis, nes ant rankovės pamenu baltą raištį, veikiausiai – lietuvis policininkas, kaip ir mano tėvas. Tada jau nebecypiau, bet kaukiau, jis mane suluošino visam gyvenimui", – košmariškus vaikystės įspūdžius prisiminė Adolfas.

Paskui įvyko stebuklas. Iš Kulių į Telšių getą atvažiavo katalikų kunigas. Pasakojama, kad sargybiniams sumokėjo kažkiek markių ir jie leido išsivežti Adolfo mamą su vaikais – oficialiai iki rudens ji turėjo padėti tvarkytis klebonijoje, o paskui esą privalėjo juos grąžinti atgal į getą.