Atmintyje – tėvas išdavikas

Šuniška lemtis

Kai karas baigėsi, Antaną, vokiečiams tarnavusį policininką, sovietų valdžia areštavo. Galima spėti, kad jis nedalyvavo žydų žudynėse ir kitų sunkių nusikaltimų nepadarė, nes jo raudonarmiečiai nesušaudė, o ištrėmė į Magadaną Tolimuosiuose Rytuose.

"Pasakojo, kad jis buvo lageryje. Nežinau, kaip galėjo atsitikti, bet iš to lagerio netrukus pabėgo trys kaliniai, tarp jų ir mano tėvas. Po ilgų klajonių jis grįžo į Lietuvą ir susirado mamą. Mama turbūt jam atleido, nes kurį laiką jie kartu gyveno. Mano mama buvo labai gera moteris, ji jam viską dovanojo", – pasakojo A.Poškus.

Tačiau Antanas vėl ėmė lankytis ir pas buvusią sugyventinę Grigolienę. O jos jau paaugę sūnūs nuo sovietų valdžios slapstėsi miške.

Pasak Adolfo, neaišku, kas jie buvo, ar miško broliai, ar banditai, tačiau Grigoliukams Antanas nepatiko.
Pats Antanas irgi lankydavosi jų stovykloje miške. Pasakojama, kad jam jau tada buvo pasimaišęs protas. Esą miškiniai bijojo dėl savo saugumo ir norėjo Antanu atsikratyti, nes šis tapo neprognozuojamas.

"Taip pat žmonės sako, kad Grigolienės sūnūs nušovė mano tėvą, kai jis paryčiui išėjo iš jos namų. Patykojo ir nudaigojo. Tada pakišo po nugenėtų eglišakių krūva. Rudenį, kai pakuroms žmonės rinko šakas, pamatė styrančius batus, atidengė, o ten – mano tėvas", – siaubingą istoriją pasakojo Adolfas.

Tokia tad žmogaus, kuris mirčiai pasmerkė savo paties vaikus, gyvenimo baigtis.

Liko be mokslo

Pasakodamas apie tėvą, Adolfas užsimena, kad jis buvo mokytas, "prie A.Smetonos" baigęs keturias klases, mokėjo rašyti ir skaityti.

"Aš pats nė tiek nemoku ir dabar. Mokykloje mane visi spardydavo, žydpalaikiu pravardžiuodavo, verkdavau, bėgdavau slėptis į miškelį, tūnodavau bulvių saugykloje. Mokytojams tai mažai terūpėjo, todėl likau beraštis", – skausmą liejo A.Poškus.

Klaikią karo metų vaikystę pakeitė ne ką lengvesnė jaunystė. Tarnyba tarybinėje kariuomenėje buvo tarsi išsigelbėjimas ir naujo geresnio gyvenimo pradžia.
1958 m. rugpjūtį Adolfas paskirtas į Murmanską. Ten po tarnybos pasiliko, vedė našlę su dviem vaikais ir išgyveno 27 metus. Kai mirė žmona, grįžo į Lietuvą.

"Kai išvažiavau, sakiau, jog niekada čia, į Lietuvą, nebegrįšiu, – tiek kančių išgyventa ir patirta. Tikras tėvas išdavė. Visiems buvau tik žydpalaikis, ant manęs spjaudė ir spardė visi, kas norėjo. Toks gyvenimas, neduok Dieve, bet ką padarysi, buvo kaip buvo. O rusai mane priėmė kaip savą, jiems nerūpėjo mano kilmė. Vis dėlto gimtinės ilgesys padarė savo", – liūdną savo gyvenimo istoriją baigė A.Poškus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

stapis

stapis portretas
Sumaišiau Adolfas-tėvas buvo antanas

stapis

stapis portretas
Viskas teisybė-istorija neišgalvota.Seseris Ougė ir Birutė gyvena Telšiuose ,o Antano jau nebėra.

kauniete...

kauniete... portretas
sito zmogaus vaikyste - tikras kosmaras. Stiprybes jam.
VISI KOMENTARAI 11

Galerijos

Daugiau straipsnių