Negailestingą 32-ąją nėštumo savaitę gimusio sūnaus diagnozę – cerebrinį paralyžių, lydimą jo potipio – spastinės diplegijos, iš medikų Dominyko tėvai išgirdo tada, kai sūnui buvo metai ir trys mėnesiai. Žmonės, turintys šį neurologinį sutrikimą, dažniausiai pasireiškiantį vaikystėje, kenčia nuo perdėto raumenų tonuso padidėjimo, vadinamo spastiškumu. Jis išsiskiria raumenų standumu ir refleksais tik kojose, o rankų raumenys pažeidžiami retai.

Būtent dėl minėto smegenų paralyžiaus, turinčio įtakos raumenų kontrolei ir motorinei koordinacijai, berniukas, atėjus laikui, nė nebandė sėstis ar vaikščioti, jo kojos išliko įtemptos, o apatinė stuburo dalis – netvirta. Todėl mažylis kentė nuolatinius raumenų skausmus. Įveikti šių problemų berniukui tada nepadėjo ir pagrindinis gydytojų rekomenduotas vaistas – sportas.

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

„Ieškodami vaisto, padarysiančio stebuklą, išbandėme įvairius metodus, bet metai bėgo, ir supratome, kad vien tik sporto Dominykui nepakanka, nors jis sportuoja išties daug ir noriai“, – sakė šių metų gegužę portalo kauno.diena.lt žurnalistų kalbinta klaipėdietė Aušra.

Vis daugiau savarankiškumo

Siekdama padėti sūnui, moteris sužinojo apie neurochirurgą, JAV, Misūrio valstijoje, atliekantį apatinės nugaros dalies operacijas sumažinant spastiškumą visam laikui. Kad išpildytų berniuko svajonę ir išvaduotų jį iš nuolatinių raumenų skausmų ir įžiebtų viltį savarankiškiau judėti, moteris įkūrė sūnaus vardu pavadintą labdaros fondą, kuriame geros valios žmonių suaukotos lėšos šią svajonę pavertė realybe.

Dominykas su jį operavusiu neurochirurgu T. S. Parku. / Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Rugpjūčio 26-ąją berniukui buvo atlikta dvi su puse valandos trukusi operacija. Dabar, po šio viltingo įvykio praėjus septynioms savaitėms, berniukas jau džiugina tėvus pamažu atsiskleidžiančiais gebėjimais.

„Sūnus geba žymiai ilgiau – apie minutę savarankiškai, nesilaikydamas išstovėti ant kojų. Prieš operaciją, vykstant terapijai, taip jis išstovėdavo vos dvylika sekundžių. Dominyko kojos ir keliai jau yra tiesesni, stiprėja raumenys. Namuose ir lauke jis eina pasitelkdamas vaikštynę, tačiau po namus sūnus pradėjo vaikščioti ir pasiremdamas lazdomis – to anksčiau, prieš operaciją, kineziterapeutai neleisdavo dėl nestabilios jo klubų padėties, kuri buvo paveikta spastinės diplegijos – anksčiau vaikščiodamas su lazdomis Dominykas klubais linguodavo į šonus. Dabar lazdomis remiasi tvirčiau, tik tai darančio jo nufilmuoti negaliu – stengiuosi prilaikyti lazdas, nes man baisu – sūnaus dar nepaleidžiu. Nors fiziškai aš nelaikau, bet apkabinu lazdas ore, įsivaizduodama, kad jas laikau“, – šyptelėjo šešiamečio mama Aušra.

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Sūnus, sakė ji, kasdien džiaugiasi naujomis savo galimybėmis, kurios dar visai neseniai buvo tokios ribotos. „Ir tos kojytės, kuri vaikštant krypo į vidinę pusę, padėtį Dominykas dėl stiprėjančių savo raumenų jau gali ištaisyti ir žengti gražiai“, – džiaugėsi pašnekovė.

Sustyguota dienotvarkė

Didelis berniuko noras judėti lengviau, žinoma, yra neatsiejamas nuo sunkaus darbo ir sustyguotos dienotvarkės. Šiemet Dominykas eina į priešmokyklinę klasę darželyje – tris kartus per savaitę lanko pamokas.

„Kai sūnus atsikelia, padedu jam atlikti tempimo pratimus, trunkančius apie pusvalandį, – taip rekomendavo JAV specialistai. Darželyje papusryčiavęs Dominykas keliauja į pamokėlę, o jai pasibaigus sportuoja gelbstint kineziterapeutei – po valandą keturis kartus per savaitę. O tempimus atliekame kasdien vieną arba du kartus per dieną“, – vardijo Aušra.

Už kineziterapeutės užsiėmimus šeimai tenka mokėti iš asmeninių lėšų. Didžiąją jų dalį, kaip minėta, į berniukui sukurtą labdaros ir paramos fondą pervedė geros valios žmonės.

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Kineziterapeutė, sakė berniuko mama, prisitaiko ir ateina šešiamečiui patogiu laiku – per pertrauką darželyje. Aušra neslepia, – tam tikrą dalį nemokamų kineziterapijos užsiėmimų galėtų suteikti ir valstybė, bet į juos reikėtų vykti tuo metu, kai vaikas būna darželyje. O jei tai būtų įmanoma vakarais, Dominykui, tarstelėjo mama, bent jau šiuo metu, visa tai būtų per sunku fiziškai, nes berniukas būna labai pavargęs.

„Anksčiau, iki operacijos, Dominykas tarsi neturėjo tikros vaikystės, nes beveik visi jo vakarai buvo užimti įvairaus pobūdžio terapija. O dabar, kadangi jis sportuoja darželyje, vakarai būna laisvi. Tuomet su berniuku galime pabūti kieme, pasisupti ant sūpynių – nereikia niekur skubėti“, – atviravo Aušra.

Tačiau valstybės siūlomos pagalbos esamai sūnaus būklei gerinti moteris taip pat neatsisako, priešingai – jau gruodį, jei eilėje atsiras vieta, ketina su Dominyku vykti į vaikų reabilitacijos ligoninę Kaune, Vilijampolėje, kur specialistai užsiėmimais padeda stiprėti cerebrinį paralyžių turintiems vaikams. „Vienas berniukas, kuriam JAV taip pat buvo atlikta apatinės nugaros dalies operacija, išvadavusi iš spastinės diplegijos, ją lanko ir yra patenkintas. Tad ir mes norime pabandyti!“ – šyptelėjo šešiamečio mama.

Pildosi berniukiška svajonė

Kai šių metų gegužę portalo kauno.diena.lt žurnalistai pirmą kartą kalbėjosi su Aušra, ji užsiminė, kad sūnus yra tikras sporto, kuriame naudojami kamuoliai – krepšinio, futbolo, biliardo aistruolis. Tačiau tada, dar nežinant, kaip klostysis tolimesnis mažamečio likimas ir ar pavyks surinkti lėšų brangiai operacijai JAV, Dominykas įmesti kamuolį pro lanką ar jį spirti galėdavo tik prilaikomas kito žmogaus. Šiandien – viskas kitaip: mažylis per kineziterapijos užsiėmimus jau rodo proveržį ir šioje srityje.

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

„Sūnus jau geba spirti kamuolį. Anksčiau Dominykas kamuolį spirdavo keldamas koją nuo klubo, o dabar išmoko spirti taisyklingai – sulenkdamas kelį ir pastatydamas koją atgal“, – pasakojo Aušra.

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Kai sulauksiu tos dienos, kuomet Dominykas savarankiškai ir neprilaikomas žengs žingsnius, iš džiaugsmo šauksiu visam pasauliui!

Geriausias sprendimas gyvenime

„Vidinio užsidegimo siekti dar daugiau sūnus tikrai turi. Namuose savo noru jis labai daug vaikšto pasiėmęs vaikštynę. Anksčiau, prieš operaciją, būdavo kitaip – namuose jis labai daug ropodavo. Didžiausias Dominyko tikslas – savarankiškiau vaikščioti. Jį sūnus vis primena ir mums, tėvams“, – šyptelėjo pašnekovė.

Matydama tokias sūnaus pastangas ir jau apčiuopiamus rezultatus šešiamečio mama sakė dėsianti visas įmanomas pastangas, kad berniukas justų vis mažiau liekamųjų cerebrinio paralyžiaus reiškinių. Aušra užsiminė ne tik apie jau minėtą planuojamą reabilitaciją Kaune, bet ir apie užsienio specialistų pagalbą. Kaip vienus iš galimų variantų moteris įvardijo reabilitacijas Latvijoje, Lenkijoje ir Lanzarotėje. Dominyką JAV operavęs neurochirurgas T. S. Parkas tokias reailitacijas patarė lankyti kas du tris mėnesius.

Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

„Ši operacija buvo geriausias sprendimas gyvenime. Labai džiaugiuosi, kad ryžausi šitam žingsniui. Visa mūsų šeima tuo labai džiaugiasi. Netikiu, kad mes bet kuriais kitais būdais būtume pasiekę tokius pokyčius, kuriuos matome jau šiandien – kūno laisvę, raumenų skausmo neturėjimą, šiltas kojas, kurios anksčiau būdavo šaltos ir išpiltos prakaito. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, ką tai reiškia, Dominyką reikėjo pamatyti ir pačiupinėti prieš operaciją ir dabar. Kelias dienas po operacijos sūnaus kojos atrodė net per laisvos, jos linko, tačiau kasdien stiprėjo. Tik laikas parodys, kiek viskas dar pasikeis. Tačiau, kai sulauksiu tos dienos, kuomet Dominykas savarankiškai ir neprilaikomas žengs žingsnius, iš džiaugsmo šauksiu visam pasauliui!“ – atviravo Aušra.