Dėl išpažinties – į teismą

Išrišimas – ne visiems

Prieš metus į Klaipėdą atsikrausčiusi 37-erių Raimonda M. yra praktikuojanti katalikė.

Anksčiau ji lankydavosi kaimelio, kuriame dirbo siuvėja, bažnyčioje, bet persikėlusi į didmiestį pakeitė ir maldos namus.

Jaunystėje gyvenimas jos nelepino. Sulaukusi devyniolikos pastojo ir ištekėjo už vyro, kurio, kaip sakė, nemylėjo.

Kadangi yra stipriai tikinti, vedybų ceremonija įvyko bažnyčioje, santuoką įtvirtino katalikų kunigas.

Jaunavedžiams gyvenimas kartu nesisekė, maža to, vyras buvo neištikimas.

Vieną dieną neapsikentusi Raimonda pareiškė norinti skyrybų, ir civilinė santuoka buvo nutraukta.

Šiuo metu ji gyvena su kitu vyru.

Dėl gyvenimo susidėjus Raimonda niekad per daug nesikrimto ir ramia širdimi patikėdavo nuodėmes dvasininkams.

Dar prieš Kalėdas į vieną uostamiesčio bažnyčią užsukusi moteris tikėjosi pasimelsti ir išlieti "visus negerumus". Tačiau scenarijus susiklostė ne taip, kaip tikėjosi.

Dėmesingai jos klausęs kunigas staiga pareiškė, kad negali suteikti išrišimo.

Mat neanuliavusi sakramentinės santuokos ji gyvena su kitu partneriu, o tai, bažnyčios terminais tariant, reiškia nuolatinį buvimą sunkioje nuodėmėje.

Tėvas Stanislovas atleido

Paradoksalu: į aprašytą situaciją patekęs tikintysis išpažinti savo nuodėmes gali, tačiau gauti išrišimą – ne.

"Kunigas aiškino, kad nepaisant mano nuodėmingo gyvenimo, galiu eiti išpažinties, tik privalau aiškiai pasisakyti, kad gyvenu be sakramento ir į išrišimą nepretenduoju. Pasijaučiau tarsi atstumta ir išvaryta iš bažnyčios. Neva gyvenimas be sakramentinės santuokos yra didelė nuodėmė, kurios turiu išsižadėti, kad kliudau sau susitaikyti su Dievu. Tuomet kokia prasmė išsakyti nuodėmes, jei man vis tiek nebus atleista?" – retoriškai klausė Raimonda.

Moteris nesuprato, kodėl jos gyvenimas staiga tapo nepriimtinas bažnyčiai.

"Netgi Tėvas Stanislovas, dar būdamas gyvas, man atleido ir davė išrišimą", – akcentavo ir netrukus pradėjo domėtis, kaip sugrįžti į įprastų tikinčiųjų gretas.

Kuo daugiau gilinosi, tuo sudėtingiau viskas atrodė.

Apklausa – su liudytojais

"Vietinis kunigas man pasiūlė kreiptis į vyskupijos, kurioje buvo sudaroma santuoka, kuriją ir galiausiai – į bažnytinį teismą. Tai – vienintelis būdas paskelbti sakramentinę santuoką negaliojančia. Dar įspėjo, kad tai padaryti pavyksta toli gražu ne visiems", – prisiminė Raimonda.

Šiaulių vyskupijos tribunolo notaras už tam tikrą atlygį padėjo moteriai paruošti procedūrai reikalingas dokumentus.

Svarbiausia dalis – išdėstyti svarias priežastis, dėl kurių santuoka turėtų būti pripažinta negaliojančia.

"Notaras man padėjo suformuoti argumentus, vienas jų – kad tuokiausi be meilės, kad nuslėpiau nuo savo tėvų apie buvusio vyro ankstesnę santuoką, kad nežinau, ar jis krikštytas. Nors tai nėra pagrindiniai motyvai, dėl kurių santuoka subyrėjo, bažnyčiai tai atrodė svarbu", – pasakojo pašnekovė.

Kai prašymas buvo suformuotas, moteris pakviesta atvykti į apklausą.

Nemalonioje procedūroje privalėjo dalyvauti ne tik buvęs sutuoktinis, bet ir abiejų šalių liudytojai, galintys patvirtinti, kad Raimonda sako tiesą.

"Varginantis ir orumą žeminantis procesas. Ne kiekvienas tam ryžtųsi", – liejo apmaudą Raimonda.

Nagrinėjo teisėjų kolegija

Po apklausos beliko laukti sprendimo. Buvo užvesta byla, kurią nagrinėjo pirmosios instancijos teismas.

Apie nutartį Raimondai turėjo būti pranešta asmeniškai.

Vien Šiaulių vyskupijos tribunolo pritarimo neužteko, byla patikėta ir antrosios instancijos bažnytinio teismo teisėjų kolegijos Kaune žinion.

Tik po pusmečio moterį pasiekė dekretas. Santuoka paskelbta neįvykusi.

"Laimei, atsakymas buvo teigiamas. Gavau krūvą dokumentų, kuriuose rašoma, kad santuoka yra negaliojanti dėl aplinkybių, lėmusių jos sudarymą. Man pasisekė, nes pažįstu žmogų, kuriam teismas nebuvo palankus", – užsiminė pašnekovė.

Dabar, jei būtų jaunesnė, į bažnyčią nepultų ir dėl krikščioniškos santuokos gerai pagalvotų.

"Nes paskui teks eiti kryžiaus kelius. Net žudikui paprasčiau gauti išrišimą. Antrą kartą to tikrai nedaryčiau", – nedvejojo ji.