– Pedagoge tapote iš pašaukimo, ar taip susiklostė gyvenimas?

– Tai jau turbūt taip susiklostė, nes aš nesiruošiau ja būti. Niekada negalvojau būti mokytoja. Turėjau tikrai gerą darbą, Klaipėdos eksperimentiniame-bandomajame medienos medžiagų kombinate ėjau skaičiavimo biuro viršininko pareigas. Tuo pačiu metu pradėjau dirbti Klaipėdos sąskaitininkų-buhalterių mokykloje (dabar – Klaipėdos apskaitos mokykla) vakarinėse skaičiavimo technikos operatorių rengimo grupėse.

Bet dirbti Klaipėdos apskaitos mokykloje patiko labiau nei gamyboje. Mokyklos kolektyvas ir pedagoginis darbas man patiko, gal todėl ir pasilikau. Pradžioje buvo labai sunku – vakarinės paskaitos prasidėdavo septintą valandą vakaro, o baigdavosi pusę dvyliktos nakties. Tuomet buvo toks laikas – labai daug įmonių dirbo trimis pamainomis, autobusai važiuodavo iki pirmos valandos nakties. Toks vėlyvas paskaitų grafikas buvo dėl to, kad moterys, parėjusios iš darbų, spėtų vaikus parsivesti iš darželio ir septintą valandą vakaro dar ateiti į paskaitas. Pamėgau šį darbą, tikrai nieko nekeisčiau net jei galėčiau.

– Dėstyti baigėte tik praėjusių metų pabaigoje. Ar galite palyginti savo pirmuosius mokinius su dabartiniais? Ar jie skiriasi?

– Mokiniai visada yra mokiniai. Noras įgyti žinių yra likęs toks pats, manau, jie niekuo nesiskiria. Sakyčiau, atsakomybė liko ta pati, jie visi stengiasi, mokosi. Negalėčiau sakyti, kad anksčiau mokiniai buvo protingesni, o dabar ne tokie protingi. Man atrodo, kad mokiniai išlieka tokie patys – turintys siekių. Žinoma, tada viskas vyko lėčiau. Ir kursai tęsėsi ilgiau nei dabar. Tada buhalterės mokėsi dvejus metus, o dabar vos per 4 ar 6 labai intensyvaus mokymosi mėnesius tampama kompetentingu ir profesionaliu buhalteriu. Tad ir dabar bet kuris, turintis tam noro, gali tapti buhalteriu ir per trumpesnį laiką.

– Koks turi būti mokinys, galintis būti pavyzdžiu kitiems?

– Visi žmonės yra skirtingi, juos apibrėžti nelengva. Aš tai labiausiai pajutau, kai dėsčiau programavimą. Mokiniams daviau užduotį parašyti programą. Pasakiau: turite gauti būtent tokią sumą, būtinai tokį rezultatą. Kiekvienas mano mokinys šią programą parašė skirtingai. Iš pradžių man tai pasirodė keista, bet kiekvienas, nors ir kitaip užrašęs sprendimą, gavo teisingą atsakymą. Tai kaip ir tas gyvenimo kelias. Vienas eina tiesiai, o kitas – vingiuotai. Ir buhalteriai, pažiūrėkite – vieno dokumentai gražiai sutvarkyti, sudėlioti, atskirti, o kito... suvelta privelta. Bet visi dirba. Tad standarto, koks tas žmogus turi būti, nėra.

– Didžiąją savo gyvenimo dalį dirbote Klaipėdos apskaitos mokykloje. Ką jums reiškia šis darbas?

– Ši mokykla paruošė labai daug puikių specialistų, padėjo ir aukštosioms, ir aukštesniosioms mokykloms, gal net kai kur jų klaidas padėjo ištaisyti. O galbūt patys mokiniai tada, kai mokėsi, nesuprato, ko reikės dirbant, pritrūko žinių, todėl atėjo čia. Tas pats vyksta ir šiuo metu, pastebime tuos pačius dalykus.

Suskaičiavau, kad šiai mokyklai atidaviau 40 metų. Porą kartų buvau išėjusi, bet vis tiek grįždavau atgal. Pamilau, galima sakyti, šį darbą, nors niekada negalvojau, kad dirbsiu jį. Esu dėkinga buvusiam Klaipėdos apskaitos mokyklos direktoriui Algimantui Daukšiui, kad jis įžvelgė manyje mokytojos savybių.

– Kokia turi būti mokykla, kad mokiniai norėtų į ją ateiti mokytis?

– Pirmiausia mokykloje mokiniai turi gauti žinių, nes juk jų tikslas yra išmokti. O mokymo procesas labai nuo daug ko priklauso. Reikia pasirinkti dėstytojus, kad jie dirbtų nuoširdžiai, kitaip nieko nebus. Dėstytojas neturi būti atitrūkęs nuo praktikos – tai šiame darbe neįmanoma. Jeigu dėstytojas dėstys vien tik teoriją, bet su įmonių buhalterija nesusidurs praktiškai, jis bus nekoks dėstytojas. Dabar ateina jauni, tik pradėję dirbti mokiniai, jie mūsų klausia, nori specifinių žinių. Žinoma, dėstytojas gali atsakyti, kad programoje to nėra it neatsakinėti į klausimus, bet tai juk atrodys nekaip. Mes, Klaipėdos apskaitos mokyklos dėstytojai, nuo pat pradžių, kiek čia dirbau, domėdavomės naujovėmis, sekėme įstatymų pasikeitimus, stebėjome buhalterinių programų pokyčius, o kaip kitaip – mokiniai klausia, mes privalome žinoti atsakymus, nesvarbu, kad pokyčiai įvyko vakar ar net šįryt. Ši mokykla veikia net 70 metų, įsivaizduokite, kiek visko per tiek metų pasikeitė. Ir mes privalėjome domėtis ir žinoti. Su žmonėmis reikia lanksčiai dirbti. Man smagu, kad dabartinė Klaipėdos apskaitos mokyklos direktorė Auksė Stankuvienė skatina savo darbuotojus nuolat domėtis naujovėmis – tai itin didelė pagalba mokiniams, jie už tai mus vertina ir myli.

– Ar buhalteriai nuo kitų profesijų žmonių išsiskiria ypatingomis savybėmis?

– Buhalteriai yra konservatyvūs žmonės, jie labai sunkiai norėdavo pereiti prie technikos – tai aš pastebėjau dirbdama. Jie kažkaip bijodavo, kad lyg dėl technikos galėtų netekti darbo. Daugelis drebėdavo dėl savo darbo vietos. Bet dabar, manau, kiekvienas buhalteris supranta, kad technika naudotis būtina.

Žinoma, buhalteris turi mėgti matematiką – vis dėlto šis darbas yra skaičiai, skaičių kalba. Jeigu įmonėje dirba vienintelis buhalteris, jis turi absoliučiai viską žinoti ir nuo jo atsakingumo, kompetencijos lygio priklauso visos organizacijos likimas. Buhalteris turi mokėti tvarkyti apskaitą, sudaryti finansinę atskaitomybę, valdyti kompiuterines apskaitos programas, išmanyti ir nuolat skaityti įstatymus, tvarkyti dokumentaciją, nuolat domėtis ir sekti naujoves. Tai turi būti profesionalus žmogus. Aš savo gyvenime mačiau visokių buhalterių. Būdavo tokių, kurie dirba labai netvarkingai, o paskui moka baudas, jeigu užkliūva. Jeigu neužkliūva, praeina. Visaip būdavo. Visada padėdavome kiekvienam, kuris klausia, net individualiai konsultuodavome. Ir dabar rengiami kursai ir seminarai norintiesiems specifinių žinių.

– Kokią matote Klaipėdos apskaitos mokyklos ateitį? Ar ateityje reikės buhalterių?

– Žinoma, jeigu mokykla gyvuoja net 70 metų, vadinasi, ji ir toliau bus reikalinga. Ši mokykla nuolat taikosi prie naujovių, keičiasi, tai padeda jai sėkmingai dirbti. Nors buhalterio specialybė yra sena, tačiau šių darbuotojų visada reikės. Per mano 40 metų darbo patirtį pasitaikė visokių mokinių: ateidavo tokių, kurie savo gebėjimais abejojo, nepasitikėdavo savimi, bet mokytis labai norėjo. Žmonės turi visokiausių baimių: o kas, jeigu mokysiuos, tačiau po kursų nesugebėsiu savarankiškai dirbti? Dabartinė mokyklos direktorė A.Stankuvienė pirmoji Lietuvoje sugalvojo, kaip padėti mūsų mokiniams – dabar jie po kursų gauna garantiją, gali nemokamai papildomai konsultuotis, bet to prireikia labai retai. Kai galvoji ne apie save, o apie mokinius, ką geriausio galėtum jiems duoti, sulauki grįžtamojo ryšio ir jis yra malonus. Pas mus mokinys yra centrinė mokyklos ašis.