Garsi Lietuvos choreografė Elvyra Bungardienė – 22 metus gyvavusio legendinio "Žiogelio" įkūrėja ir vadovė, išugdžiusi ne vieną kartą jaunųjų šokėjų. Jau suaugę ir išsibarstę po visą pasaulį, jie nepamiršo šokio ir, kaip patys įvardijo, gyvenimo mokytojos – atviros ir mylinčios visą pasaulį. To meto Pabaltijo geriausias vaikų šokių ansamblis vienu laikotarpiu jungė net 400 įvairaus amžiaus jaunuolių. Choreografė jau nesuskaičiuoja, kiek vaikų buvo patikėta jos globai – tūkstantis ar du. Tiesa, pačios E.Bungardienės gyvenimas nelepino. Moteris patyrė daug skaudžių netekčių. Tačiau, anot pašnekovės, svarbiausia – jaustis gyvam. "Mano labai graži ir didelė praeitis", – teigė klaipėdietė. Daugybę veiklų išbandžiusi moteris pripažino, kad šokis jai – visų didžiausia gyvenimo aistra.

Elvyra su septyniais motorais

– Iš kur jumyse tiek energijos?

– Esu kiek chaotiška asmenybė. Per gyvenimą ėjau nešama dieviškosios energijos, kaip Volfas Mesingas. Ir pati nesuprantu, kur dingo mano dienos ir naktys. Mane net draugai praminė Elvyra su septyniais motorais. 17 metų dėsčiau klasikinį šokį, grojau įvairiais instrumentais, modeliavau rūbus, yra tekę padirbėti televizijoje.

– Gyvenimas jums pažėrė galybę išbandymų.

– Tiesa, gyvenimas man toli gražu ne visuomet buvo nuolankus. Gimiau ir augau Ukmergėje. Čia baigiau mokyklą ir praleidau gražiausius vaikystės metus. O vėliau visos knygos prireiktų aprašyti, kur man teko pabuvoti. Išgyvenau daug dramatiškų situacijų. Neslėpsiu, jaučiuosi lyg gyvenusi ne mažiau nei penkis šimtus metų. Juk svarbiausia yra ne tavo amžius, ne statistinis skaičius, o tai, kiek per tuos metus išgyvenai ir patyrei. Širdyje esu jauna, nors ir jaučiu, kad laikas atsisveikinti. Širdis dėkoja gyvenimui, tačiau laikinumo jausmas man kliudo juo džiaugtis.

– Kur mokėtės šokio meistrystės?

– Šokau jau nuo vaikystės. Mane atrinko į baleto mokyklą Kaune, tuomet buvau vos šešerių. Tačiau prasidėjo karas, artinosi žiaurūs dalykai. Suėmė mano tėtį – jis buvo palaikytas tėvynės išdaviku. Taigi buvau tuomečio politinio kalinio dukra. Mama su keturiais vaikais liko viena, todėl nebuvo galimybių išleisti mane mokytis šokio. Tačiau dar mokykloje mokiausi groti gitara, kanklėmis, skudučiais. Ukmergėje puikių mokytojų dėka, kuriems iki šiol žemai lenkiuosi, išmokau šokio. Tai buvo aukšto rango saviveikla, skatinusi kūrybišką požiūrį.

– Kur pasuko jūsų kelias po mokyklos?

– Kadangi nei aš, nei brolis tuo metu neįstojome mokytis, išvažiavau pas tėvelį į Magadaną. Mat jis 10 metų buvo be teisės grįžti į Lietuvą. Lygiai dešimtmetį nesimatėme. Atvykusi į Magadaną beveik ketverius metus šokau kariniame ansamblyje ir muzikiniame teatre. Tai man buvo viena pirmųjų šokio mokyklų. Šokti ir teatre, ir ansamblyje vienu metu buvo nemenkas krūvis. Tačiau buvau gerų duomenų, pilna energijos ir jaunatviško entuziazmo.

Magadane paliko savo praeitį

– Vis dėlto grįžote į Lietuvą.

– Taip, į Lietuvą iš Magadano grįžau 1958 m. Tuo metu troškau gyventi Lietuvoje: juk čia tėvynė, čia pirmoji meilė. Prisipažinsiu, sukvailiojau ir Magadane palikau mylimą vyrą. Bet juk niekas manęs jaunos nepabarė, nepamokė. Dalį savo praeities palikau Magadane ir iki šios dienos tai prisimenu skaudančia širdimi. Dabar puikiai suprantu, kad už viską galiausiai tenka sumokėti.

– Kaip klojosi gyvenimas išsiilgtoje tėvynėje?

– Grįžusi kritau saugumui į akis, netgi buvau priversta išsikraustyti iš Klaipėdos. Net buvo kilusi mintis apie savižudybę – stovėjau ant tilto ir galvojau, ką man daryti, kur eiti. Slogios mintys sukosi galvoje. Gerai pamenu: šalta žiema, o teko miegoti parke ant suoliuko. Niekas nenorėjo padėti ir įsileisti pas save. Matyt, bijojo nemalonumų. Teko viską pradėti nuo pradžių ir ieškoti naujo gyvenimo kampo.

– Veikiausiai tokie išbandymai užgrūdina. Ištekėjote dar kartą?

– Taip, ko gero, pastarieji įvykiai tebuvo visko pradžių pradžia. Ištekėjau už lietuvio ir buvau iš tiesų laiminga. Tačiau gyvenimas man buvo parengęs daugiau iššūkių. Dar prieš įkuriant "Žiogelį", 1966 m. avarijoje žuvo mano vyras, dukros Eglės tėtis. Jį partrenkė automobilis. Dėkui Dievui, kad šalia buvo ir palaikė dukra Eglutė, mano stiprybė ir gyvenimo šviesa.

"Žiogelio" klestėjimo era

– Kaip pasikeitė gyvenimas po vyro netekties?

– 1970 m. baigiau Peterburgo menų akademiją ir grįžusi tais pačiais metais pradėjau "Žiogelio" veiklą. Tie metai ansambliui buvo gyvavimo viršūnės metai. Peterburge, tuometėje profsąjungos kultūros aukštojoje mokykloje, mokiausi profesionalaus šokio, tad jau turėjau sukaupusi patirties. Peterburgas man buvo tikra meno mokykla, įkvėpusi tolimesniems siekiams. Visuomet norėjau dirbti su vaikais. "Žiogelis" – didelė šeima, kurioje vienu metu buvo per 300 vaikų 4–18 metų amžiaus ir 150 koncertuojančio ansamblio narių. Vien tik rūbų buvo 3,5 tonos. Šokyje man buvo svarbiausia siužetas. Visuomet stengiausi pateikti scenai ką nors naujo ir originalaus. Keliaudavome po įvairias šalis, pasirodydavome tarptautiniuose konkursuose, buvome matomi ir kviečiami. Lankėmės Prancūzijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Turkijoje, net ir Japonijoje. 1970 metų spalio 16-ąją prisimenu labai aiškiai. Tądien įvyko pirmasis kolektyvo vaikų ir tėvelių susirinkimas. Buvo atvesti 48 vaikai, visus priėmiau. O vėliau mokinių tik daugėjo, todėl teko rengti specialias atrankas.

– Ir vis dėlto kas atsitiko, kodėl "Žiogelis" iširo?

– "Žiogelis" galiausiai buvo sugriautas, netekome patalpų, todėl buvome priversti glaustis kur papuola. Mokyklose, palėpėse. Buvo labai skurdus metas. Iki 1991-ųjų ansamblis išsibėgiojo – be didelių atsisveikinimų, kaip tik artinantis jo 20-mečiui. Vis dėlto gera prisiminti, kad visuomet buvo žmonių, kurie pagelbėjo. Tiek Danutė Kuzmickienė, tiek ir Alfonsas Žalys – didis kultūros puoselėtojas, mėgęs meną. Taip pat šaunieji muzikantai Vladislovas Katkovas, Natalija Lantukova bei Lidija. Turėjau tikslą – sukurti miuziklą, kad vaikai galėtų visapusiškai atsiskleisti: ir dainuotų, ir vaidintų, ir šoktų vienu metu. Deja. Ši svajonė taip ir liko neįgyvendinta. Tiesa, kai kurie mokiniai iki šiol koncertuoja, dirba šia linkme. Nepaprastai gera su jais vėl susitikti.

Netekčių virtinė

– Ką veikėte po "Žiogelio" subyrėjimo?

– Galėjau daugiau laiko skirti sau, sušlubavo sveikata. Nemalonu prisiminti, tačiau lemtingą 2008 metų balandžio 21-ąją mano gyvenimas pasikeitė iš esmės. Egipte nardydama žuvo dukra Eglė – garsi Lietuvos mikrochirurgė. Dukra ketino atidaryti savo kliniką, kuri jau buvo pastatyta, trūko tik įrangos. Pati perlaidojau Eglutę. Mano ateitis nuskendo jūroje kartu su ja. Po dviejų mėnesių mane pasiekė dar viena skaudi žinia. Kijeve žuvo visuomet manimi rūpinęsis jauniausias brolis – tuomet trijų šalių pulkininkas. Mūsų sielos buvo labai artimos, vienas kitą labai mylėjome. Sunku apie tai kalbėti.

– Kas padėjo nepalūžti?

– Likau viena, tačiau labai padėjo draugai, anūkė Karolina – šiuo metu ji gyvena Amerikoje, o birželį jai sueis 21 m. Susiskambiname, kai grįžta į Lietuvą, visuomet aplanko. Be galo liūdna, kad Eglės buvęs vyras išsivežė Karoliną iš Lietuvos ir atskyrė mane nuo anūkės.

– Kuo esate gyva šiandien?

– Jaučiu, kad atėjo didžiojo atsisveikinimo laikas: turiu galimybę tai padaryti šiandien. Iš JAV specialiai grįžo mano mokinys Saulius. Nors dažnai apima liūdesys, stengiuosi neašaroti, laikytis tvirtai. Prisipažinsiu, kartais suvokimas, jog nieko nėra už sienos, ši vienatvė baugina. Gyvenime atlaikiau daug sunkių etapų, todėl stengiuosi šypsotis ir šiandien.

– Ką keistumėte, jei turėtumėte tokią galimybę?

– Nieko nekeisčiau, tik judėčiau pirmyn. Važiuočiau visuomet tik pirmyn. Labai gaila, kad neliko jokių praeities archyvų, kuriuos taip kruopščiai su vyru atrinkome. Juos pavogė. Ten buvo sudėta visa mano ir "Žiogelio" praeitis. Mes, lietuviai, esame šiauriečiai – kompleksuoti, užsidarę savyje, susivaržę. Ar pastebite, kaip dažnai nejaukiai jaučiamės nežinodami, kur dėti rankas, arba kaip sunkiai išspaudžiame šypseną. Mums sunku atskleisti sielą kitam, atverti save, bet savo mokinius aš visuomet mokiau tai daryti šokiu ir daina. Vaikai yra lankstesni, natūralesni šiuo atžvilgiu.

Vizitinė kortelė

Gimė 1935 m. kovo 22 d. Ukmergėje.

Baigė Leningrado teatro, kinematografijos ir muzikos institutą.

1971–1986 m. dėstė klasikinį šokį Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.

1971 m. įkūrė Klaipėdos vaikų choreografinį šokių ansamblį "Žiogelis".

"Žiogelis" savo gyvavimo laikotarpiu pasirodydavo įvairiose šalyse: Rusijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Danijoje, Turkijoje.

Sukūrė ir pritaikė scenai choreografinių spektaklių, teminių siuitų.