Gailestingųjų seserų legenda: Klaipėdos ligoninę mums reikėjo pasistatyti

Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiojo gydytojo ilgametė pavaduotoja slaugai Onutė Mitalienė per 53 metus, pašvęstus slaugai ir pacientams, yra pelniusi ne vieną reikšmingą apdovanojimą. Tačiau pats didžiausias iš jų – besąlygiška žmonių meilė. Už pagalbą, už gerą žodį, už profesionalumą, už paguodą. Iš kur jai radosi jėgų šitiek metų būti kelrodžiu savo kolegėms, statyti galingus pastatus, griauti atgyvenusias taisykles ir sykiu sugebėti išlikti žmogiška, šilta, daugelio pacientų vadinama tiesiog gerumo angelu? Atsakymų į šiuos klausimus galima ieškoti medikės parašytoje knygoje "Norėčiau apkabint visus...", kuriai pasirodžius komplimentai pasipylė kaip iš gausybės rago.

Knyga gimė iš meilės

– Dešimtmečius atidavėte ligoninei, pacientams, slaugos mokslui. Pati mėgstate skaityti knygas ir mintinai galite pacituoti ne vieną didį žmogų. Tačiau niekas neįtarė, kad brandinate idėją parašyti knygą. Kaip kilo tokia mintis?

– Tai – mano misijos gyvenime ataskaita sau, žmonėms, kuriuos savo kelyje sutikau ir galėjau jiems padėti. Tai brangiausi man žmonės: šviesaus atminimo vyras Algirdas, sūnus Algirdas, marti Kristina ir nuostabios vaikaitės Judita bei Kamilė. Tai ir mano bendradarbai, bendraminčiai, draugai, bičiuliai, su kuriais kartu buvome ir džiaugsme, ir nelaimėje. Norėčiau apkabinti visus, kurie daugiau nei pusę amžiaus buvo šalia arba galėjo būti, bet Dievas turėjo kitų planų. Knyga gimė iš meilės jiems.

– Apie ką ji?

– Galbūt kažkiek šią knygą galima laikyti autobiografine. Joje viskas, nuo ko prasideda žmogaus istorija: namai, tėveliai, mano sesė dvynė, mano vyras ir sūnaus šeima, mano žinių kelias, mano mokytojai. Sakyčiau, joje netgi dalis Klaipėdos medicinos istorijos.

– Šios knygos įsigyti negalima. Žmonės ją gauna dovanų tiesiai iš jūsų rankų. Ar jau sulaukėte atsiliepimų ir vertinimų?

– Gal pasirodysiu nekukli, bet ką čia slėpti – geri žodžiai glosto širdį ir jaudina. "Jūsų knyga, kurią skaičiau, buvo gurkšnis vandens mano sielai. Galėčiau sakyti, tai – testamentas, kurį paliksite visiems, kurie nori ir dirba ligoniui, neniekindami savo darbo ir norėdami padėti kitiems. Kokia didelė ir mylinti Jūsų širdis... Toje knygoje esate tikra Onutė. Visuomet man buvo įdomu sužinoti, kas paskatino taip atidžiai Jus atsiduoti darbui. Ir aš knygoje radau atsakymą: "Menkiausios klaidos kaina – žmogaus gyvybė. Tą minutę išsivystė neapykanta abejingumui, išniekintam darbui, nepaisant rangų, profesijų ir jų nuopelnų. Tiesos sakymas tapo mano gyvenimo credo". Ačiū dar kartą už nuostabiai parašytą knygą. Ji dar kartą mane kviečia būti perfekcionistu, nepasitenkinti tuo, ką turi, bet žengti į priekį". Štai tokio gražaus laiško aš sulaukiau iš šiuo metu Tauragėje dirbančio kunigo Andriaus. Jis – ne vienintelis. Bet tegul tai lieka man.

Prie ligoninės ištakų

– Nors savo profesinę karjerą pradėjote Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, šiandien daugelis jus laiko Universitetinės ligoninės simboliu.

– Šiemet sukanka 40 metų, kai pradėjau dirbti ligoninėje. Paradoksalu, bet mano karjera joje prasidėjo tada, kai ji dar nebuvo pastatyta. Stovėjo laukuose statybininkų namelis, ten mes su gydytoju Antanu Vinkumi darbavomės. Aplinkui buvo statybvietė. Tada "slaugiau" statybas. Reikėjo valdyti situaciją, kad jos vyktų sklandžiai. A.Vinkus prieš tai vadovavo Statybininkų poliklinikai Klaipėdoje, tad puikiai pažinojo kone visus Statybos tresto darbuotojus. Aš iki tol 15 metų dirbau Respublikinėje ligoninėje, Chirurgijos skyriuje. Per tą laiką taip pat susiformavo žmonių, kurie galėjo padėti, ratas.

Tuomet viskas buvo kitaip nei šiandien: pinigų buvo sočiai, tačiau nebuvo įmanoma gauti reikiamų medžiagų. A.Vinkus dėjo milžiniškas pastangas, kad ta ligoninė atsirastų, tačiau, kai statybos baigėsi, atsirado labai daug norinčiųjų vietoj jo vadovauti ligoninei.

– Ar tai jus stebino?

– Lietuviška, man pažįstama. Juk labai patogu: kai viskas padaryta pabūti vyriausiuoju gydytoju. Tačiau Alfonsas Žalys, tuometis vykdomojo komiteto pirmininkas, pats matė, kaip A.Vinkus pasišventęs ligoninei, ir pasiekė, kad jis nebūtų nušalintas nuo vadovavimo jau pastatytai įstaigai. Po 8 metų A.Vinkui nusprendus pasitraukti, jo vietą užėmė prof. Vinsas Janušonis, žmogus, gebantis tęsti ir tobulinti nepriekaištingo darbo tradicijas.

Tragedijas išgyveno kartu

– Net neabejoju, kad tuomet laikraščiai apie tai nerašė. Anuomet buvo įprasta nuo visuomenės daug ką slėpti. Ką tuomet nuo žmonių slėpė medicina?

– Iš tiesų medicina buvo uždaresnė nei šiais laikais. Tada "purvinų marškinių" viešai niekas neskalbė. Tuo metu tokių straipsnių laikraščiuose ar paviešintų pacientų skundų nebūdavo. Žmonės labiau pasitikėjo medicina. Ji, anot J.Baltušio, nebuvo tokia pirkliška, buvo daugiau atsakomybės ir pagarbos.

– Kas pasikeitė dabar?

– Nežinau, kuriame etape tai įvyko, bet žmonės pradėjo daug kuo abejoti, taip pat ir gydytojo profesionalumu. Paprastai tai, kas gražu ir gera, jie priima kaip normą, o kiekvienas blogas atvejis įsimenamas labiau. Taip yra.

– Kokį skaudžiausią atvejį iš savo darbo praktikos atsimenate jūs?

– 1981-aisiais per Naujuosius metus mirė gimdyvė. Šeštą ryto A.Vinkus man paskambino. Atlėkiau į gimdymo namus, paėmiau ant rankų mirusios mamos kūdikėlį. Buvo didžiulis šokas, didžiulė tragedija. Tai – labai reti atvejai. Rašydama savo knygą mėginau rasti archyvuose naujagimio duomenis, norėjau sužinoti, kaip jam susiklostė gyvenimas be mamos, bet jokių dokumentų man rasti nepavyko.

Žmogus neturi kentėti

– Daugelis jau greičiausiai pamiršo tuos laikus, kai naujagimiai gulėdavo atskirti nuo mamų, vyrų neleisdavo ne tik į gimdyklą, bet ir į gimdymo skyrių, reanimacijos palatos lankytojams buvo tabu. Jūs visur buvote priekyje, būtent jūsų asmeninėmis pastangomis šios durys pamažu atsivėrė, keitėsi požiūris. Kaip atėjo supratimas, jog tai būtina keisti?

– Buvo labai konkretūs atvejai, kurie paskatino kovai dėl permainų. Pamenu, avarijoje buvo sunkiai sužeistas mūsų slaugytojos vyras. Jis be sąmonės gulėjo kito miesto reanimacijos skyriuje, tačiau ji būti šalia negalėjo. Moteris susikalė lenteles, pasilypėjo ant jų ir pro langą stebėjo, kaip miršta jos vyras. Jai nebuvo leista net atsisveikinti. Kai slaugytoja tai pasakojo, mes abi verkėme. Tada prisiekiau – pas mus reanimacijoje ligoniai bus lankomi. Mes su vyriausiuoju gydytoju V.Janušoniu tada buvome pirmieji Lietuvoje, kurie tai pasiekėme. Su naujagimiais buvo tas pats: kodėl jie turėtų būti atskirai nuo mamų, kodėl jais nuo pat pirmųjų akimirkų negalėtų džiaugtis jų tėčiai? Ir Akušerijos korpuse leistas lankymas, gimdyme galėjo dalyvauti vyrai.

– Kažkada sunkiai sergantys pacientai ne visada žinodavo savo diagnozę. Buvo nuostata, kad jiems to žinoti nebūtina. Dabar viskas kitaip. Kas geriau – žinoti ar nežinoti?

– Išrėkti tiesą į akis nėra sudėtinga, tačiau pirmiausia reikia suvokti, ar pacientas nori girdėti, ką gydytojas jam ketina pasakyti. Ne vienoje konferencijoje vykdavo ilgiausios diskusijos – sakyti ar nesakyti baisią diagnozę. Juk pasaulinėje praktikoje, kai ketinama žmogui pranešti apie išsikerojusią sunkią ligą, gydytojas tai pasako paskutinis. Pirmiausia su žmogumi bendrauja psichologas, paskui kunigas, įvertina, ar pacientas pasiruošęs tai išgirsti. Tik tada ateina gydytojas. Pas mus kol kas kitaip. Tačiau laikai pamažu keičiasi.

Misija – padėti žmogui

– Dirbti ligoninėje pradėjote dar tais laikais, kai niekas net įsivaizduoti negalėjo, kad medicininė diagnostikos aparatūra kada nors bus tokio lygio. Kaip gydytojams tada pavykdavo nustatyti ligas?

– Tada nebuvo nei echoskopų, nei tomografų, nei magnetinio rezonanso prietaisų, o juk ligas taip pat diagnozuodavo. Aš ligoninėje pradėjau dirbti prieš daugiau nei 50 metų ir tikrai negaliu pasakyti, kad tuo laiku dėl prastos medicininės priežiūros buvo didelis mirtingumas. Tais laikais nebuvo tokios aparatūros, bet buvo labai didelė atsakomybė. Ir visai kita medikų kolegiškumo samprata. Žinoma, pasitaikydavo klaidų. Bet iš jų reikėjo mokytis. Nes menkiausios klaidos kaina – žmogaus gyvybė. Gydytojai stengiasi išgelbėti ligonį iš mirties nasrų, tačiau netgi pavykusi operacija galėjo būti pražūtinga, jei jis liks palatoje be priežiūros ir užuojautos.

– Tai – jau slaugytojų darbas. Kuo jis ypatingas?

– Savo karjerą pradėjau Respublikinės ligoninės Chirurgijos skyriuje. Žinojau visų pacientų diagnozes, tyrimų rezultatus, atliktas operacijas. Pradėjus pacientą operuoti, ypač dėl vėžio, eidavau į operacinę pažiūrėti, ar dar yra galimybių padėti žmogui. Prieš išeidama namo, vizituodavau visą skyrių, stebėdavau tvarką, atsisveikindavau su pacientais ir sesutėmis, pasidomėjusi, ar joms užteks visų vaistų ir priemonių. Pacientai sakydavo: tik tu ateik į palatą ir mes pasveiksime. Ir dabar, kai juos sutinku, kai kuriuos po 35 metų, jie sako, kad mane prisimena iš šypsenos. Mūsų šypsena, nuo kurios daug kas atpratęs, dažniau padeda negu vaistai. Chirurgai mane vadino slaugymo profesore. Visada buvau, esu ir būsiu ištikima savo profesijai ir žmogui, kuriam buvo, yra ir bus reikalinga mano pagalba.