Bažnytvietės nė nesimatė

Pajūrio takais klaidžiojantys žmonės neretai pasuka į Karklės mišką, kur prasideda dviračių takas, nusidriekiantis iki pat Latvijos pasienio.

Šio tako pradžioje, dešinėje pusėje, dėmesį traukia didelis metalinis kryžius. Šalia jo informacinėje lentoje pasakojama Karklės kaimo ir bažnyčios istorija.

Čia iki 1944 metų pabaigos stovėjo evangelikų liuteronų bažnyčia.

Ši vieta Karklėje gyvenantiems žmonėms brangi ir šiandien. Nors senųjų gyventojų, mačiusių bažnyčią, liko vos vienas kitas, vietos žmonės jaučia jai sentimentus ir svajoja apie jos atstatymą.

Neseniai atkurtos Karklės evangelikų liuteronų parapijos kunigas Mindaugas Žilinskis prisipažino, kad per vieną mėnesį ar net metus neįmanoma suburti bendruomenės, todėl kartais, kai melstis susirenka vos keli žmonės, jis savęs klausia, ar reikia to vargo?

Tačiau prisimindamas Saugų bažnyčios istoriją, kur parapija įsteigta 1817 metais, o bažnyčia pastatyta tik po 40 metų, kunigas supranta, kad tokiems darbams reikia didelio atkaklumo ir kantrybės.

Kunigas M.Žilinskis pritaria minčiai, kad karas čia pasibaigs, kai vietos bendruomenė turės bažnyčią, kuri kartu atliks ir bendruomenės namų funkciją.

"Tai atsitiko bene prieš šešerius metus. Buvau girdėjęs, kad kažkur Karklėje yra buvusi bažnyčia, bet supratimo neturėjau kur. Šiek tiek žinojau jos istoriją. Su kunigu Reinholdu Moru nuvažiavome į tą vietą. Jis ištiesė ranką į kūmų tankmę ir pasakė, kad bažnyčia stovėjusi būtent čia. Negalėjau patikėti – prieš akis buvo tiesiog tankus, krūmais apžėlęs miškas. Įlindome į tankmę, radome vieną kitą plytą ir tik tada supratau, kad tai tiesa", – apie pirmąją akistatą su buvusios bažnyčios vieta pasakojo M.Žilinskis.

Į kapines – tankais

Klaipėdiečiams gerai pažįstamas evangelikų liuteronų kunigas R.Moras Karklei ir šiame kaime stovėjusiai bažnyčiai jaučia ypatingus sentimentus.

"Karklė – mano mamos tėvų gimta parapija. Mano mama Karklės bažnyčioje pakrikštyta. Tėvelis krikštytas Kretingalėje. Po karo pamaldos vykdavo namuose pas žmones, ten jie susipažino ir apsivedė. Pamenu, kaip mama kalbėdavo, kad Karklės bažnyčia buvusi gražesnė už Kretingalės, nes buvo šviesi. Už buvusios bažnyčios buvo trejos kapinės. Vienose palaidota mano prosenelė, kitose – mano dėdė, o trečiosios buvo prie pat kelio. Nors jos sunyko, bet kažkoks ženklas dar turėtų būti. Pokariu jos pateko į karinio poligono ribas ir buvo tankais išmaurotos, kryžių jose nebeliko", – dalijosi prisiminimais kunigas R.Moras.

Aukojo vietos gyventojai

Anksčiau Karklė vadinta Karklininkais. Tai senas žvejų kaimas, iki pat XIX a. pabaigos priklausęs Kretingalės bendruomenei.

Kadangi kaimas buvo labai ilgas, tęsėsi pajūriu apie septynis kilometrus, nenuostabu, kad pietinės jo dalies gyventojai lankė Klaipėdos laukininkų bažnyčią.

Paskutiniais XIX a. metais konsistorija (evangelikų liuteronų Bažnyčios valdymo organas) nusprendė organizuoti atskirą Karklininkų bažnytinę apylinkę. 1904 m. jai suteiktas savarankiškos parapijos statusas.

Pradėta rūpintis savos bažnyčios statyba. 1908 m. pastatytas namas kunigui, rinkti pinigai maldos namų statybinėms medžiagoms pirkti. Konsistorija paskyrė 10 tūkst. markių, likusius pinigus prašyta surinkti iš tikinčiųjų.

Tuo laiku Karklininkų parapijoje buvo 800 žmonių. Bažnyčios statyba baigta 1910 metais. Ją iškilmingai pašventino Tilžės vyskupas D.Braunas.

Naująją parapiją sudarė devynių kaimų – Dargužių, Grabių, Graudušių, Kalotės, pačių Karklininkų, Nemirsetos ir kitų – žmonės. Didžiausias jų – Karklininkai.

Kalbėjo trimis kalbomis

Esama duomenų, kad XIX a. pabaigoje Karklėje gyventojų daugumą sudarė lietuvininkai, pora dešimčių iš Kuršo kilusių šeimų ir keliolika vokiečių.

Vienu metu šiame kaime buvo net trys pradinės mokyklos – dvi galuose, viena viduryje.

Vietos gyventojai mokėjo ir laisvai bendravo trimis kalbomis: lietuvių, latvių ir vokiečių.

Bažnyčioje pamaldos laikytos lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Paskutinis Karklės bažnyčios kunigas buvo Helmutas Kemešis, čia kunigavęs nuo 1937 iki 1943 m. Kartu su didžiąja parapijiečių dalimi jis 1944 m. pasitraukė į Vakarus ir atgal negrįžo.

Šaudė, kol sugriovė bokštą

1944 m. rudenį frontas priartėjo prie Klaipėdos. Raudonoji armija sustojo pačiose Karklės prieigose. Savo ataskaitose karininkai rašė apie kiekvienos dienos darbus.

Minėta, kad artilerijos divizija, išsidėsčiusi prie pat Karklės, gruodį didelių operacijų nevykdė. Ilgą laiką kasdien kariškiai raportavo apie vykdytą politinį rengimą, tris kartus vykdytus bandymus paimti į nelaisvę vokiečių kareivius bei žvalgybos veiksmus.

Vienintelis reikšmingesnis veiksmas atliktas vykdant artilerijos korpuso vado įsakymą.

Vienas 122 mm pabūklas, įrengtas atviroje vietovėje, už 600 metrų nuo priešininkų priešakinės linijos, pataikė į Karklės bažnyčios bokštą ir jį sugriovė.

Ataskaitoje Raudonosios armijos karininkas rašė, kad tai buvo puikiai atlikta užduotis, kuri įvykdyta dėl gero karių parengimo. Jie sugebėjo gerai užsimaskuoti ir tiksliai nusitaikyti, todėl įvykdė įsakymą.

Ataskaitose minima, kad iš 56 pabūklo šūvių į taikinį pataikyta 49 kartus.

Minima, kad vykdant šią užduotį ypač pasižymėjo vyresnysis seržantas Tiulkinas ir seržantas Trifonovas.

Taip Karklės bažnyčia pačioje 1944 metų pabaigoje neteko bokšto. Pasibaigus karui didžiulis pajūrio ruožas, į kurį pateko apgriauta bažnyčia, buvo paverstas kariniu poligonu.

Esama duomenų, kad bažnyčia buvo sugriauta, o jos plytos panaudotos sovietų kariuomenės kareivinių, garažų, sandėlių statybai.

Iki pat sovietinės kariuomenės išvedimo į šią teritoriją civiliai negalėjo patekti, o kai atgavus nepriklausomybę pagaliau ši vieta tapo atvira, bažnyčios buvimo vietą priminė tik pamatai ir šiek tiek plytų.

Gujo tikėjimą iš gyvenimo

1948 m. tarybų valdžia leido įregistruoti evangelikų liuteronų bendruomenę. Pamaldas laikyti prašyta leisti Šaipių kaime, Urtės Šiušelienės name.

Karklėje, kaip ir Klaipėdoje, senųjų gyventojų liko mažai.

Kunigas R.Moras itin jautriai kalba apie Karklės ir jos apylinkių likimą po karo.

"Esu gimęs 1958 metais. Žinau, kad kažkiek laiko po karo žmonės dar rinkdavosi į pamaldas namuose. Močiutė pasakojo, kad žmonės melsdavosi šeštadienį ir sekmadienį po pietų, taip pat susirinkdavo į kaimo namų pamaldas. Apie 1960-uosius pamokslininkams buvo uždrausta laikyti pamaldas, kunigų nebuvo. Taip tikėjimas guitas iš žmonių širdžių", – prisiminimais dalijosi kunigas.

Prasidėjus didžiajai 1958–1960 m. emigracijai į Vokietiją, Karklės parapija sumenko. Likusieji gimtajame krašte šio tikėjimo žmonės prisijungė prie Klaipėdos miesto lietuvininkų bendruomenės.

Atkūrė parapiją

Parapiją atkūrė kunigas M.Žilinskis. Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos nutarimas registruoti atkurtą Karklės evangelikų liuteronų parapiją priimtas 2013 m. rugsėjo 6 d.

Vietos bendruomenės ir tikinčiųjų subūrimo reikalai bei buvusios Karklės bažnyčios atgaivinimas nuo pat pradžios rūpi šiame pajūrio kaime įsikūrusio Pajūrio regioninio parko darbuotojams.

Kai parko administracija įsikūrė naujuose namuose, šios patalpos priglaudė ir atkurtos parapijos tikinčiuosius.

Kunigas M.Žilinskis džiaugiasi, kad jo siekiai atkurti parapiją, taip pat rūpinimasis bažnyčios atgaivinimu sutapo su regioninio parko darbuotojų norais ir darbais.

"Nepuolėme į tuos šabakštynus. Juk bažnyčia statoma ne iš plytų, o iš žmonių. Porą metų rengėme adventines vakarones su maldomis, giesmėmis. Bendruomenė vaišindavosi, bendraudavo, bet tai vykdavo kartą per metus. Kai į naujas patalpas įsikėlė Pajūrio regioninio parko direkcija, direktorius Darius Nicius pakvietė mus į administracinį pastatą. Atsirado galimybė sukviesti žmones pamaldoms kartą per mėnesį. Dabar renkamės kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį. Tai darome ketvirtus metus. Į pamaldas susirenka ne visi parapijos žmonės, būna ir mažiau nei 10 tikinčiųjų. Atvažiuoja iš Karklės kilę, bet čia nebegyvenantys žmonės", – apie šių dienų aktualijas pasakojo kunigas.

Kviestų ir kitų konfesijų žmones

Toje vietoje, kur iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos stovėjo Karklės bažnyčia, prieš kelerius metus vietos bendruomenė pastatė šio krašto stiliumi nukaltą kryžių.

Spalvingas stendas pasakoja apie čia gyvenusius žmones ir buvusią bažnyčią.

Kartą per metus bažnyčios pamatais įrėmintoje aikštelėje rengiami koncertai, į kuriuos susirenka vietos žmonės. Šioje aikštelėje vyksta ir pamaldos.

Artimiausias siekis – bažnytvietėje pripilti skaldos, kad pavyktų išlyginti duobes ir čia būtų paprasčiau įrengti susibūrimo vietą po atviru dangumi.

Kol kas svajonė atstatyti buvusią bažnyčią tebėra apgaubta miglos. Tikėtis europinių pinigų neverta, nes ES fondai neremia kulto pastatų statybų.

Esama svajonės atkurti bažnyčią, kuri atliktų ne tik kulto pastato funkciją. Tai turėtų būti bendruomenės namai.

"Gyvenimas per dešimtmečius labai keitėsi. Buvo laikas, kai tai buvo uždara, mažai gyvenama zona. Bet dabar atėjo kitas metas, žmonės čia noriai keliasi gyventi, todėl atsiranda kiti poreikiai. Todėl manau, kad atsiranda poreikis bažnyčiai. Jei čia atsirastų bažnyčia, joje galėtų melstis ne tik evangelikai liuteronai, bet ir katalikai bei stačiatikiai", – teigė M.Žilinskis.