Dienos komentaras

Į kitų kiemą - svetimų vištų

Po sėkmingo pirmojo raundo, kai naujoji Seimo dauguma pasiskyrė savo vadu Artūrą Paulauską ir apsilaistė tai pergalės šampanais, galvos skausmas ir įtampa kyla ne tik nuo pagirių. Tolimesnių valdžios dalybų arbitru ir pagrindiniu žaidėju tampa Prezidentas Valdas Adamkus. Jo rankose - galingas ginklas su konstituciniu užtaisu. Matyt, ne veltui pas valstybės vadovą pats Viktoras Uspaskichas dvi valandas šlifavo savo ir dar keturias kandidatūras nuo „darbiečių“ į Vyriausybę. Pokalbis buvo ypač sunkus, jei tik V.Uspaskichas suprato, ko nori Prezidentas. Arba jis suprato, kad Prezidentui mažiausiai keturi iš penkių „darbiečių“ kandidatų į ministrus yra netikę su pačiu V.Uspaskichu priešakyje. Dėl jo šalies vadovas gali kreiptis į specialiąsias tarnybas. Ar turtingiausiam Seimo nariui, multimilijonieriui, tinka užimti ūkio ministro kėdę? Ar šis buvęs verslininkas įstengs suderinti viešuosius ir privačius interesus? Gali užkliūti ir socialdemokratai Rimantas Vaitkus, pretendentas į švietimo ir mokslo ministrus bei Arūnas Kundrotas, aplinkos ministras. Prezidentūra norėtų ir Gedimino Kirkilo naudai Liną Linkevičių permesti iš krašto apsaugos į vidaus reikalus, o tuo pačiu iš „darbiečių“ atimti pastarąją ministeriją, kad ji nekliūtų Viktorui Muntianui. Kompensacija Darbo partijai - Švietimo ir mokslo ministerija ir pabaiga su skandalu dėl R.Vaitkaus. Šitokie pasistumdymai priverstų Premjerą pakeisti daugiau nei pusę kandidatų, kurie kol kas - vieša paslaptis. Matyt, todėl jie taip akylai slepiami nuo visuomenės ir oficialiai, iš pirmųjų valstybės galvų lūpų nepristatomi.

Premjeras, neištvėręs tokio Prezidento kišimosi ne į savo daržą, paleido savo vištas į Prezidentūros kiemelį. A.Brazauskas ėmėsi siūlyti Valstybės kontrolieriaus kandidatūrą, nors tai tik valstybės vadovo galia. Žinoma, kad Juozas Bernatonis, nepagrįstai apkaltinęs policijos generalinį komisarą Vytautą Grigaravičių toleravus neteisėtą duomenų rinkimą ir po skandalo atsistatydinęs iš vidaus reikalų ministro posto, gali V.Adamkui sukelti tik alergiją ir nebūti jam priimtinu pretendentu į valstybės biudžeto bei turto cerberį. Jeigu Premjeras turėtų nusileisti dėl Vyriausybės sudėties, tai po to su Seimo palaiminimu jis parodytų valstybės vadovui savo vietą skiriant valstybės kontrolierių. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai nelygiavertis atkirtis. Čia Vyriausybė, o ten - kažkoks kontrolierius. Šioje dvikovoje, kai paksageitas taip susilpnino prezidentūrą, svorio kategorijos pasidarė visiškai nelygios, svarbi ne smūgio galia, o pats smūgis.