Kas yra dezinformacija?
– Kaip paprastai paaiškinti, kas yra dezinformacija ir kaip ji veikia žmones?
– Šiuo atveju pirmiausia reikia atskirti dezinformaciją ir propagandą. Nes dezinformacija yra informacija, kuri dažniausiai yra sukurta labai sumaniai naudojant manipuliacinius psichologinius įrankius. O propaganda turi tris „veidus“. Vienas jų – baltoji propaganda, kuri neturi neigiamo atspalvio, pavyzdžiui, tai yra socialinė reklama. Tai tokia propaganda, kai stengiamasi auditorijai suformuoti tam tikras vertybes, pažiūras. Religinės tiesos taip pat priskiriamos baltajai propagandai. Teigiamo šalies įvaizdžio kūrimas irgi yra baltoji propaganda. O pilkoji ir juodoji propaganda yra lygi dezinformacijai, nes ją dažniausiai sudaro dalis teisingos informacijos, apipintos melagienomis, arba fiktyvi informacija, kuria siekiama manipuliuoti žmonėmis.
– Kalbant apie Klaipėdos kitataučius, kaip jie susiduria su dezinformacija ir propaganda?
– Žmonės, kurie nėra įvaldę valstybinės lietuvių kalbos, dažniausiai renkasi kitus informacijos kanalus ta kalba, kurią jie moka, tai yra savo gimtąja kalba. Kas tada atsitinka, kai žmogus nesidomi valstybės, kurioje gyvena, realijomis, aktualijomis, informacijos šaltiniais ir panašiai? Toks žmogus atsiduria savo informaciniame burbule, kuriame jis žino informaciją, naujienas ir realijas tik ta kalba, kuria kalba gerai. Ir natūralu, kad toks žmogus nežiūri Lietuvoje veikiančių televizijos kanalų, neklauso radijo lietuvių kalba ar neskaito lietuviškos spaudos. Tačiau yra kita bėda – jam labai sunku socializuotis. Žmogus atsiduria nežinomybėje to konteksto, kuriame iš tikrųjų gyvena. Ir ši problema yra ne tik Klaipėdoje, bet visuose didžiuosiuose miestuose, kuriuose daugybė kitų tautybių žmonių. Yra dar vienas labai svarbus niuansas. Kalbant apie rusakalbius, kurie kitos kalbos, be rusų, nemoka, jie tarsi save izoliuoja. Iš tikrųjų kitų tautybių žmonių integraciją mūsų valstybė tikrai labai skatina – organizuojami kalbos kursai, mokyklose stengiamasi rusakalbių vaikus ruošti gyvenimui Lietuvos socialinėje aplinkoje, tačiau jei žmogus domisi informacija tik savo gimtąja kalba, jo integracija tampa problemiška.
– Tai iš esmės kitatautis, nesidomintis ta aplinka, kurioje gyvena, tam tikra prasme pats pasirašo sau nuosprendį?
– Galima taip teigti. Ir neretu atveju išgirstame tokius žmones kalbant, kad jie patiria socialinę izoliaciją šioje valstybėje. O kaip gali jos nepatirti? Kad socializuotųsi, jie turi išmanyti ekonominius tos šalies, kurioje gyvena, niuansus, kultūrinius aspektus, galiausiai – sociumo realijas. Todėl žmonės, kurie neskaito, nežiūri, neklauso mūsų lietuviškų informacijos priemonių, neretai patiki kitos valstybės, kur problemos yra kitos, įvairiausiomis teorijomis. Dažnai tai būna ir pseudoteorijos, ir manipuliatyvi informacija, melagienos. Ir tuomet tas melagienas skleidžia tam tikrame savo socialiniame burbule ir sako, kad jiems čia gyventi yra blogai.
Socializacijos problemų pynė
– Bet ar tikrai čia gyventi blogai?
– Tiek Lietuvoje, tiek Klaipėdoje mes, lietuviai, esame atviri kitų tautybių žmonėms, stengiamės, kad jie integruotųsi, bet neretai kitataučiai patys pasirenka poziciją: „Man neįdomu, kas čia vyksta. Aš čia tik gyvenu, galbūt kažkur dirbu, o gal tik gaunu paramą. Bet prašyčiau mane gerbti.“ Pagarba kitų tautybių žmonėms atsiranda tada, kad žmogus stengiasi pritapti, kalbu ne tik apie Lietuvą, tačiau bet kurią ES valstybę. Jei atvykai į svetimą šalį, privalai išmokti tos šalies kalbą, nori gauti geresnį darbą, privalai išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą. Tarkime, Suomijoje, Švedijoje, Danijoje yra daug atvykėlių, bet žmonės stengiasi, integruojasi ir net neturi minties, kad jie nesimokys vietinės kalbos.
– O ar Lietuvoje kitaip?
– Lietuvoje yra labai daug išimčių. Mes esame labai draugiški kitų tautybių atstovams ir patys bandome kalbėti ta kita kalba, pavyzdžiui, parduotuvėje, kavinėje. Tai yra pagarba kitam žmogui, bet lygiai tokios pačios pagarbos esame nusipelnę ir mes patys iš tų žmonių, kurie atvažiuoja pas mus ir netgi nusprendžia čia gyventi. Jie turi gerbti mūsų kalbą, mūsų miestą, mūsų šalį. Tai yra esminiai dalykai.
– Ką daryti su tais, kurie čia gyvena 60 metų ir nemoka lietuviškai? Ar jie tame savo atskirties burbule taip ir baigs savo gyvenimą?
– Manyčiau, kad taip, nes tai yra mentaliteto reikalas. Neįmanoma žmogaus priversti, jei jis neturi vidinio stimulo domėtis tuo, kas vyksta aplinkui, ten, kur jis gyvena. Nes jei kitatautis 60 metų gyvena Lietuvoje, tai jis turbūt ir rinkimuose dalyvauja. Taigi jam turėtų būti įdomu, kas vyksta politikoje, tai gal jis turėtų pasidomėti, koks aplink jį yra socialinis fonas. Bet jei žmogus yra brandaus amžiaus ir jam nėra to stimulo būti atsakingam už savo socializaciją, jis geriau toliau fiziškai gyvena Lietuvoje, bet jo dvasinis pasaulis sklando ir kognityvinis pažinimas vyksta kitos valstybės kontekste, ar gali jį kas nors priversti socializuotis? Tikrai negali.
– Kalbėjote apie brandaus amžiaus kitataučius, o kaip jauni žmonės, paaugliai, vaikai?
– Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos rusakalbėse mokyklose planuojama daugiau vadovėlių lietuvių kalba. Lietuviškai bus mokoma istorijos, bus daugiau lietuvių kalbos pamokų. Gal per vaikus, jaunuomenę ir jų tėvai labiau integruosis. Galime tikėtis, kad taip bus, bet priversti žmogų pakeisti mentalitetą labai sunku, ypač vyresnės kartos atstovus.
Seni laikai nebegrįš
– Gal dėl to socialinio atsiribojimo, gyvenant savo informaciniame burbule, ir kyla ta neapykanta, kad jų čia neva nesupranta, jų kalba kalbėti čia niekas nenori? Galima manyti, kad jie laukia, kol kažkas bus pakeista šioje sistemoje?
– Tikrai taip, bet manyčiau, jog tiems žmonėms reikėtų labai garsiai pasakyti, ir tai turėtų kartoti visi, kurie turi priėjimą prie informacijos, kad reikėtų užmiršti tuos laikus, kai Klaipėdoje kone pusė gyventojų buvo rusakalbiai (buvo ir toks metas). Turėtume įsisąmoninti, kad taip niekada nebebus. Lietuva yra laisva, demokratinė valstybė, ir jei kas dar turi vilties, kad lietuviai Klaipėdoje pradės kalbėti rusiškai, tai tikrai ne. Jei jų galvose neblėsta mintis, kad pasikeis laikas ir mes vėl tapsime Sovietų Sąjungos dalimi, tai tikrai šitą reikėtų mesti iš galvos. Nes jau gana ilgai gyvename nepriklausome Lietuvoje ir tų senų laikų nebebus. Atvykusieji, jei nori čia gyventi ar net tapti Lietuvos piliečiais, turi gerbti čia veikiančius įstatymus, kalbą ir tvarką.
– Grįžtant prie geopolitinės situacijos, kaip išlaviruoti, kad čia gimę kitataučių vaikai nebūtų užnuodyti juodąja propaganda? Nors jie gimė laisvoje Lietuvoje, bet ne visais atvejais yra lojalūs šiai valstybei.
– Kalbant apie nelojalius jaunuosius piliečius, vėl reikėtų grįžti prie temos apie ugdymą šeimoje ir ugdymo įstaigose. Šeima – pagrindinė institucija, kurioje vaikas gyvena iki 18 metų. Pasikartosiu, mūsų šalis turi laikytis pozicijos, kad lietuvių kalba kitataučių mokyklose nebūtų podukros vietoje, nes lietuvių kalba yra šios šalies valstybinė kalba. Ir čia ne vienos kažkokios organizacijos indėlis, tai yra mūsų visų piliečių atsakomybė.
– Bet dar yra toks dalykas kaip patriotiškumas. Jūsų manymu, ką reiškia būti patriotišku valstybėje, kurioje gyveni?
– Turbūt patriotiškumas prasideda nuo supratimo, kokią poziciją valstybėje, kurioje tu gimei ir augai, nori užimti kaip pilietis. Jei jaunas kitatautis žmogus nori tapti specialistu kurioje nors srityje, jis turi galvoti, kaip įsilieti ir integruotis į šalies visuomenę. Ir vėl grįžtame prie tos pačios valstybinės kalbos mokėjimo. Čia yra esminis momentas. Kalbant apie Klaipėdą, čia veikia rusakalbės mokyklos, darželiuose yra rusakalbių grupės, kurios pasipildė prasidėjus plataus masto Rusijos karui prieš Ukrainą, kai Lietuvą užplūdo daug pabėgėlių su vaikais. Būtų labai gerai, kad jau nuo mažumės vaikai turėtų būti mokomi lietuviškai. Ar galime integruoti į visuomenę vaikų tėvus? Galime, jei vaikai daugiau mokysis lietuvių kalbos, grįžę namo jie galės tėvus išmokyti. Juk yra daugybė pavyzdžių kitų tautybių žmonių, kurie per metus puikiai išmoksta lietuviškai. Instrumentų, kaip tai padaryti, yra įvairiausių. Bet esminis dalykas – šeima ir ugdymo institucijos, kalbant apie jaunąją kartą.
Kritinio mąstymo veiksnys
– Dezinformacija yra jūsų dėstoma disciplina universitete, neseniai parašėte knygą „Medijų komunikacija: sociumas“. Kam ji skirta ir apie ką ji?
– Ši knyga skirta tiems žmonėms, kurie domisi informacine erdve, kuriems aktualu, kaip ta informacinė erdvė veikia kiekvieną žmogų ir sociumą apskritai, kaip mums gyventi vis besikeičiančiame informaciniame spektre, nes inovacijos, dirbtinis intelektas, visi tie dalykai yra tas didžiulis informacinis triukšmas, kuriame kiekvienas žmogus turi išmokti atsirinkti iš galybės informacijos tai, kas jam aktualu, ir išlaikyti bent minimalų kritinį mąstymą. Teisybė yra ta, kad žmogus šiandien atsiduria kryžkelėje su labai daug išsišakojusių takelių – daugybė informacijos šaltinių, begalė pasirinkimų, kuo tikėti, jau nekalbu apie tai, kad propagandos ir dezinformacijos kūrėjai taip pat dirba intensyviai. Gal grėsmingai nuskambės, bet geopolitiniu mastu vyksta informacinis karas, kurio pagrindas – manipuliacijos informacija. Tai šioje knygoje ir pamėginta glaustai papasakoti, kaip žmogui susiorientuoti šioje erdvėje, kokie yra propagandos manipuliacijos įrankiai, kaip atsirinkti tą informaciją, kodėl reikia tikėti profesionalia žurnalistika. Kodėl mažiau laiko reikia praleisti prie neaiškių internetinių platformų, nes dezinformacija ir propaganda veikia protus. Pirmiausia baimė, nesaugumo jausmas ateina iš informacinės erdvės. Baimė – tiesiog emocija, kartais ji mobilizuoja, kartais gali sukelti paniką. Ši knyga yra apie tai, kaip veikia propaganda ir dezinformacija, kodėl reikia gerai pažinti dirbtinį intelektą. Ji skirta tiek studentams, tiek paprastiems piliečiams, kurie, pažinę bendrą informacinį foną, galėtų ramiau jaustis, nes žinos, kad ne visų informacijų, kurios mus pasiekia, reikia paisyti, kad mes turime suplėšyti tuos informacinius burbulus, kuriuose kartais užsisklendžiame.
Mažiau laiko reikia praleisti prie neaiškių internetinių platformų, nes dezinformacija ir propaganda veikia protus.
– Jūsų knygoje užsiminta apie vadinamuosius aido kambarius. Ką tai reiškia?
– Tai toks reiškinys, kai socialinėse platformose žmonės buriasi į grupes. Ir kas ten vyksta? Į juos priimami žmonės, kurie mąsto maždaug taip pat, kaip ir visa grupė. Todėl labai svarbu nepapulti į aido kambarius, neužsidaryti informaciniame burbule, kuris dažniausiai būna perpildytas dezinformacija.
– Yra tokios sąvokos „medijų ekologija“ arba „medijų higiena“. Kas tai?
– Medijų ekologija yra mokslo atšaka, kuri svarbi kiekvienam mūsų. Medijomis turime naudotis disciplinuotai. Turime skaityti informaciją, kuri mums aktuali, mažiau leisti laiko prie įvairių medijų, pradedant žaidimais ir baigiant TV ekranais, ir stengtis kuo dažniau įjungti kritinį mąstymą.
Naujausi komentarai