Jau 55 metus nesiskiriantis su filmavimo kamera kino operatorius ir dokumentinių filmų kūrėjas Eugenijus Macius per savo darbo praktiką fiksavo Lietuvos ir mūsų krašto istoriją, įvykius ir žmones. Šį neįkainojamą archyvą klaipėdietis nusprendė padovanoti miestui.

Išsipildžiusi vaikystės svajonė

– Kada susidomėjote kinu?

– Kai dar mokiausi mokykloje Palangoje, į pajūrį labai dažnai atvažiuodavo filmuoti dokumentikos. Buvau paauglys, atvyko toks operatorius ir režisierius Georgijus Chnkojanas. Kai jie filmavo, ir aš ten sukinėjausi, man tuo metu labai norėjosi būti operatoriumi. Nuo tada ir užsibrėžiau tikslą.

– Kaip atsidūrėte Lietuvos kino studijoje?

– Pabaigęs vidurinę, išvažiavau į Vilnių ir pamėginau įsidarbinti Lietuvos kino studijoje. Per didelius vargus ten pakliuvau ir pradėjau dirbti meninio filmo „Kalakutai“ rekvizitoriumi. Tai buvo toks humoristinis filmas apie Lietuvos buitį. Paskui mane priėmė pas operatorių A.Mockų asistentu filmuojant V.Žalakevičiaus vaidybinį filmą „Adomas nori būti žmogumi“. Visi išvažiavo filmuoti į Jaltą, aš turėjau prisijungti vėliau. Paskui jie man skambina ir vardija, ką turiu atvežti. O aš šviežiai iškeptas, nenusimanau net apie ką kalba. Nuėjau pas mechanikus, kurie kameras tvarkė. Niekas nenori šnekėti. Nunešiau degtinės butelį, tada keliai atsivėrė, liežuviai atsirišo. Išaiškino man viską, ką turėjau suprasti.

– Bet labiau nei meniniai filmai traukė dokumentika?

– Po filmavimų Jaltoje paprašiau, kad mane pervestų pas dokumentikos kūrėjus. Ir aš pakliuvau pas tą patį G.Chnkojaną. Papasakojau, kad jį jau pažįstu. Jis apsidžiaugė, sako: dirbsime kartu. Dirbant su juo pramokau savarankiškai filmuoti. Vėliau dirbau su M.Segaliu, paskui su vienu pirmųjų Lietuvos dokumentikos meistrų – V.Starošu.

– Ar kuriant dokumentiką, jus vertė filmuoti tai, ką ideologiškai reikėjo?

– Tikrai tokio spaudimo, bent aš, nepajutau. Man kaip operatoriui norėjosi filmuoti gražius vaizdus. Stengėmės.

– Ar buvo bent vienas jūsų darbas, kuris viešumos nepasiekė?

– 1969 m. mes su režisieriumi R.Šiliniu pastatėme tokį dokumentinį filmą „Iš senųjų laikų“. Ten pagrindinis akcentas buvo archeologiniai kasinėjimai. Tame filme nuskambėjo Maironio eilės „Aš norėčiau prikelt iš kapų milžinų bent vieną senelį“. Išgirdę tuos žodžius cenzoriai pasakė: ne, mes nekelsime iš kapų milžinų Lietuvos didvyrių. Ir filmas buvo priskirtas trečiai darbų grupei. Tai reiškia, kad už jo sukūrimą bus labai menkas honoraras, o pats filmas kino teatruose bus labai mažai rodomas prieš meninius filmus.

Pažintis su V.Tereškova

– Ar pavyko išvengti tarnybos armijoje, juk dirbote labai prestižinį tiems laikams darbą?

– Į kariuomenę paėmė 1963-iaisiais trejiems metams. Buvo galimybė pasilikti Vilniuje, bet atsisakiau. Pirmuosius metus praleidau prie Leningrado, Jaunesniųjų aviacijos specialistų mokykloje mokiausi sraigtasparnių mechaniko specialybės. Ten susikūrė lietuvių muzikantų grupelė. Aš būgnus mušiau ir padainuodavau. Gyvenome kaip ponai. Ten buvo kurortinė zona, kiekvieną penktadienį ir šeštadienį vykdavo šokiai. Už įėjimą žmonės mokėdavo, ir mes pulkui uždirbdavome nemažus pinigus. Paskui mane išsiuntė į Vokietiją, patekau į aviacijos dalinį prie Potsdamo.

– Ar kariuomenėje teko vėl prisiliesti prie filmavimo kameros?

– Pirmiausia teko tapti fotografu. Kai pulko vadas sužinojo, kad dirbau kino studijoje, tuojau man parūpino aparatūrą. Paskui, kai štabe išgirdo, kad moku filmuoti, mane atvežė į jau įrengtą, bet neveikiančią kino laboratoriją. Ten buvo visa kino studija, bet nebuvo žmonių, kurie mokėtų ta įranga dirbti. Vadai jau buvo nusprendę, kad aš Vokietijoje liksiu 25 metams ir kursiu mokslinius techninius filmus. Neturėjau jokio noro tapti rekrūtu. Gerai sutariau su savo pulko vadu, važiuodavome kartu fotografuoti. Tai pasiguodžiau jam, kas man gresia, jis mane sumaniai „išsuko“. Taigi kinas ir fotografija man visą gyvenimą tarnavo.

– Kaip susipažinote su legendine kosmonaute Valentina Tereškova?

– V.Tereškova po savo skrydžio į kosmosą daug kur važinėjo, atvyko ir į mūsų dalinį. Jai kažkas padovanojo vokišką fotoaparatą. Niekas nesuprato, kaip tas aparatas veikia, tai pakvietė mane. Pusė valandos sėdėjau jai ir aiškinau, kaip tuo daiktu naudotis. Ji buvo legenda, bet tokia paprasta simpatiška mergina, juk į kosmonautes ji pakliuvo iš audėjų fabriko.

Romantiška meilės istorija

– Ar savo gyvenimo draugę atradote irgi filmavimo aikštelėje?

– Galima sakyti, kad taip. Buvo 1961 metai, kas vasarą parvažiuodavau į Palangą atostogauti pas tėvukus. Kurhauze su broliu žaidėme stalo tenisą, kai pastebėjau gražią merginą, einančią su mama. Aišku, užkalbinau. Ji buvo panevėžietė, tik baigusi mokyklą ir su mama atvyko pailsėti į pajūrį. Susipažinome. Eidavome į pasimatymus, o visur kartu – ir jos mama. Juokas juokais, bet taip viskas buvo. Kurį laiką po to susirašinėjome, paskui išėjau į kariuomenę. Mažai tikėjausi, kad ji manęs lauks.

– Bet juk nuo pirmosios pažinties, kol susituokėte, praėjo labai daug laiko?

– Taip, 1967 m. su režisieriumi R.Verba važiavome į Panevėžį filmuoti juostos „Ištikimybė“ apie Panevėžio revoliucionierių chorą. Filmuoju aš gegužės 1-osios demonstraciją ir kadre matau savo Jūratę, vėl su mama. Pasisveikinome, ji mane pažino. O jos mama – gudruolė, ji matė, kad mes norime susitikti. Nuspėjo, kad apsistojome vieninteliame mieste viešbutyje. Jos manęs palaukė prie to viešbučio ir pakvietė pietų.

– Nuėjote į svečius?

– Ne viskas taip paprasta. Grįžome, susitvarkėme, o R.Verbai reikėjo eiti į miesto Vykdomąjį komitetą susitikti su pirmininku, bet jis į filmavimus atvažiavo apsiavęs basutes, negi taip eis. Nesolidu, pasiskolino mano batus. Sėdžiu, laukiu, kol grįš mano batai, juk neisiu su svetimomis basutėmis į pasimatymą. Pagaliau sulaukiau, susitikome. Nuėjome pas ją į namus. Buvau atviras, iš karto paklausiau, ar ji tekės už manęs. Ji sako, tekėsiu. Susituokėme. Jau 45 metai kartu. Kaip viena diena.

Ramybės uostas – Klaipėda

– Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

– Į Klaipėdą atvykau 1987 m. Buvo suplanuota, kad čia turėtų atsirasti nauja kino studija. Mums reikėjo gauti vietą statybai. Vykdomojo komiteto pirmininkas buvo A.Žalys. Nelabai kas norėjo duoti sklypą, nes manė, kad mieste tokio objekto nereikia. Tai mes, tyliai ramiai, niekam nieko nesakę, iš savo lėšų susukome dokumentinį filmą apie Klaipėdą, jos įmones, žmones. Man pavyko nufilmuoti įdomų kadrą. Pirmą kartą Smiltynėje vyko skulptorių pleneras, ir A.Žalys kas rytą atplaukdavo keltu su jais pabendrauti. Tuomet aš slapta nufilmavau, kaip jis tašo akmenį.

– Ar tą filmą jūs kam nors rodėte?

– Taip, pasakėme A.Žaliui, kad norime parodyti filmą apie Klaipėdą. Jis sukvietė menininkus, žurnalistus, kitus klaipėdiečius į kino teatrą „Vaiva“. Atsisėdau šalia jo, kad pamatyčiau reakciją. Kai viskas baigėsi, užsidegė šviesa, jis atsistojo ir sako: taip, draugai, viskas aišku, kada jūs galite ateiti į Vykdomąjį komitetą? Atėjome po valandos, gavome garbės raštus, medalius, išskyrė ir plotą kino studijai. Pastatėme tą studiją, ji stovi, bet niekam nereikalinga, o galėjo būti labai geras daiktas visai Lietuvai.

– Kai sugriuvo studija, išėjote į televiziją?

– Taip, filmavau žinių siužetus „Panoramai“. Teko dirbti su labai įdomiu redaktoriumi, jau mirusiu, Albertu Liukpetriu. Mūsų redakcijoje Liepų gatvėje buvo tarsi savotiškas klubas, ateidavo aktorius Vytautas Kancleris, jūrų kapitonai, žaisdavome šachmatais, žiūrėjome televizorių, bendraudavome. Darbas „Panoramoje“ buvo įdomus.

– Ar turite kažką nufilmavęs tai, kas labai brangu?

– Turėjau, bet pradingo. Esu filmavęs atlaidus Žemaičių Kalvarijoje 1968 m., visas procesijas, kai valdžia bandė palaužti šitas tradicijas. Mes norėjome sukurti apie tai filmą, juostos turėjome. Bet įrašas prapuolė.

– Kuo dabar užsiimate?

– Dabar dirbu Viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje. Tvarkau visą savo kino archyvą, noriu jį palikti miestui, žmonėms, tegul žiūri, kaip viskas buvo.