Kam ir kodėl prie pokyčių nuotolinio mokymo metu buvo prisitaikyti sunkiausia ir kaip pamokų metu žvelgdami į kompiuterio ekraną jaučiasi mokytojai? Šia tema – pokalbis su Klaipėdos licėjaus istorijos mokytoju ekspertu V.Pamparu.

Prašo valdžios nieko nedaryti

Istorijos nuo 1991 m. vaikus mokantis V.Pamparas puikiai pažįstamas klaipėdiečiams, vertinamas kolegų, mylimas moksleivių. Jis yra Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos narys, išugdęs ne vieną olimpiados prizininką, nominuotas Karalienės Luizės medaliui už indėlį į Klaipėdos jaunosios kartos švietimą.

Užsidėjęs ausines kompiuteryje matau daug juodų ekranų arba nuotraukėlių, taigi iš to turiu sukurti nuotaiką ir intrigą.

"Lietuvos mokyklose labai trūksta jaunų mokytojų. Manau, šis faktas iškalbingai liudija apie sistemines švietimo problemas. Man, mokytojaujančiam jau keletą dešimtmečių, iš centrinės valdžios šiuo metu norisi tik vieno – tegu geriau jie nieko nedaro, nes paprastai kad ir kokią švietimo reformą sugalvoja, jos nepabaigia, kas nors būna pradėta ir sustota, į akivaizdžiai reikalingus sprendimus neįsiklausoma", – reziumavo V.Pamparas.

Mokytojas sveikintinu laiko Klaipėdos miesto sprendimą šiuos mokslo metus užbaigti nuotoliniu būdu ir nebesiblaškyti.

Labiausiai V.Pamparas susirūpinęs dėl abiturientų.

"Užjaučiu vaikus. Iki pandemijos prieš istorijos egzaminą buvo numatyta 6 dienų pertrauka.  Vaikas turėdavo laiko atsigauti po psichologinio streso, susikaupti šokti per kitą barjerą. Dabar padaryta taip, kad vaikai per 8 dienas laikys 4 egzaminus. Juk buvo galima sudėti 11 ir 12 klasių mokymosi vidurkius, sukurti stojamojo balo kriterijų – tai, ką vardiju, yra tiesiog paprasčiausias kelias, o variantų buvo begalė. Pandemijos sąlygomis Europoje dauguma šalių egzaminus išsisprendė kitais būdais, su mažesne moksleivių ir mokytojų streso dalimi. Dabar vaikas mokosi 12 metų ir už tą laiką turi atsiskaityti per 3 egzamino valandas. Na, nerimta. Per visą nepriklausomybės laikotarpį egzaminų sistemoje turėjome pakankamai laiko susikurti ką nors "elegantiškiau", – kritikos sistemai žeria mokytojas.

Vaidas Pamparas / Donato Vaičiulio nuotr.

Mokytis tapo sudėtingiau

"Aš pats, pradėjęs dirbti nuotoliniu būdu, stengiausi rezervuotai užduoti namų darbus pirmąsias dvi savaites, kad moksleiviai "įsivažiuotų" ir kad atsirastų darbo rutina, laiko planavimo įgūdžių. Nes jiems tikrai buvo sunku susivokti toje namų aplinkoje ir susikurti tinkamą darbui erdvę", – empatijos nestokoja Klaipėdos licėjaus mokytojas.

Tačiau, jo žodžiais, ilgainiui nusistovėjo ir tempai, ir mokymosi apimtys, todėl didžiajai daliai moksleivių taip mokytis tapo net patogiau, pagerėjo jų rezultatai.

V.Pamparas pažymi, kad mokytojams ir moksleiviams, pripratusiems prie dabartinės švietimo sistemos, prisitaikyti prie mokymo(si) nuotoliniu būdu buvo sunku: "Pagal nusistovėjusią sistemą mokytojas suvokiamas tarsi laivo kapitonas, kuris nurodo kryptį, skelbia terminus, aiškina, kontroliuoja, įtraukia, motyvuoja, o mokiniai yra geri laivo jungos, kurie turi atlikti kapitono pavedimus. Nuotolinis mokymas remiasi pačių moksleivių įsitraukimu į procesą ir motyvacija mokytis savarankiškai. Todėl menkesnės motyvacijos arba nusistovėjusių gyvenimo tikslų dar neturinčiam vaikui mokytis tapo sudėtingiau. Mokytojas šiuo metu padeda jam mokytis, jis nebėra pamokos vedlys, o veikiau koordinatorius. Įvyko visos švietimo sistemos greitas lūžis. O ko šiomis nuotolinio mokymo sąlygomis verta etatinio apmokėjimo sistema – skaitmenizuojant pamokas mokytojų darbo laikas labai pranoksta jiems už darbą apmokėti skiriamas valandas."

Mokytojas sveikintinu laiko Klaipėdos miesto sprendimą šiuos mokslo metus užbaigti nuotoliniu būdu ir nebesiblaškyti.

Tokia pat mokykla, tik elektroninė

Nors pasiruošti ir prisitaikyti prie nuotolinio mokymo laiko nebuvo daug, Klaipėdos licėjus, kur V.Pamparas istorijos moko vyresniųjų klasių gimnazistus, anot jo, operatyviai sutelkė pajėgas ir pasiruošė puikiai: Klaipėdos licėjuje bemaž nuo pirmos dienos viskas ir "važiuoja" be didesnių kliūčių. Visų pirma, licėjus mokytojams sukūrė idealias sąlygas pereiti prie nuotolinio mokymo: pasirūpino atskiru serveriu, kad nuotolinio mokymo metu nestrigtų interneto ryšys ir kad būtų kuo lengviau vienu metu bendrauti su daugybe moksleivių. Mūsų informatikos mokytoja Ilona, neskaičiuodama laiko, organizavo mokymus ir individualias konsultacijas apie darbą nuotolinio mokymo sistema.

V.Pamparas juokauja, kad istorijos mokslas jam tapęs ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdu, todėl pandemija neišmušė patyrusio pedagogo iš vėžių, tačiau šiokių tokių sukrėtimų visgi būta.

"Pirmąsias dvi nuotolinio mokymo savaites vyko vidinė kova su savimi, kol staiga nušvitau labai paprastoje tiesoje – juk kaip įprastinėje, taip ir virtualioje pamokoje egzistuoja tokia pati, tik "elektroniška" rutina", – apie prisitaikymą prie jam pažįstamos, tačiau dabar visiškai skaitmenizuotos, mokymo formos kalbėjo V.Pamparas.

Tačiau, pasak jo, ne visiems pedagogams sklandžiai sekėsi adaptuotis naujoje realybėje.

Nuotolinio mokymo pradžioje didžiausias trikdis pedagogams buvo valdžios blaškymasis dėl terminų – buvo neaišku, kiek visa tai truks? Kelias savaites, o gal net mėnesius?

Vaidas Pamparas / Donato Vaičiulio nuotr.

Yra didelis skirtumas, ar ruoštis savaitgalio, ar kelių mėnesių kelionei.

Todėl dalis pedagogų išgyveno sunkų laiką prisitaikydami ir rasdami savo raktą į efektyviausią ugdymą.

Iš naujo pažino savo mokinius

Optimizmo nestokojantis istorijos mokytojas džiaugiasi maloniais šios neeilinės situacijos atradimais.

Pasak jo, džiugiausios nuotolinio mokymo metu yra mokinių reakcijos bei naujai atrasti mokiniai.

"Turbūt ne tik aš, bet ir daugelis mokytojų gali pasidžiaugti dalį savo mokinių atradę naujai, juk vyksta ne tik ugdymas, bet ir pašnekesiai. Štai kai kas japonų kalbą mokosi, koks tylesnis vaikas bando eilėraščius kurti – kai kurie vaikai man pasirodė kitame amplua ir labai maloniai nustebino", – atradimais dalijosi mokytojas.

Anot V.Pamparo, naujosios realybės mokymosi procesas visus turi uždegti ir įtraukti, o labiausiai šis pokytis atskleidė mokytojo pamokų patrauklumą.

"Jei mokytojas neįdomiai pasakoja, tik aiškina, moksleivis kitoje ekrano pusėje nežinia, ką daro. Jei nori, kad rezultatai išliktų aukšti ir gerėtų, mokytojas turi būti reiklus savo pamokų turiniui ir jo pateikimui", – įsitikinęs pedagogas.

Pasak jo, nuotolinis mokymasis yra visiškai realus ir ateityje, pavyzdžiui, užsitęsusios vaiko ligos atveju, moksleivių šeimų kelionių metu, atėjus karštoms dienoms mokslo metų pabaigoje.

Klaipėdos licėjaus istorijos mokytojas ekspertas V.Pamparas juokais sako kartais pamokų metų besijaučiantis kaip radijo laidų vedėjas, kai turi įsijausti ir kalbėti ne gyvai stebinčioms akims, o juodam kompiuterio ekranui ar paveikslėliams, kuriuos moksleiviai naudoja savo identifikavimui.

"Užsidėjęs ausines kompiuteryje matau daug juodų ekranų arba nuotraukėlių, taigi iš to turiu sukurti nuotaiką ir intrigą, todėl kartais jaučiuosi kaip koks radijo laidų didžėjus", – juokiasi V. Pamparas.

Jis įsitikinęs, kad gyvenimas yra nuolat kupinas iššūkių, bet, pasak mokytojo, dar niekas niekada žmonijos istorijoje nesustabdė pažangos, todėl prie jos reikia visiems prisitaikyti – tai neišvengiama.