Bendrovės "Hidrostatyba" įmonių grupės valdybos pirmininką Joną Dumašių šimtai darbuotojų pažįsta kaip sumanų, principingą, griežtą, tačiau teisingą ir savo žodžiui ištikimą vadovą.

Ne vienerius metus žinomą verslininką supantys bendražygiai ir artimieji galėtų patvirtinti, kad pasišventimas, padorumas šiam žmogui – ne šiaip gražios ir deklaratyvios sąvokos. Šiandien jubiliejinę 50-mečio sukaktį pasitinkantis J.Dumašius gali didžiuotis sukaupęs didžiausią gyvenimo turtą – sukūręs tvirtą ir darnią šeimą, pasiekęs profesinių aukštumų, aplink save subūręs gausų ištikimų bičiulių ir kolegų būrį. Energijos bei jaunatviško polėkio nestokojantis solenizantas mano, jog už tai bene labiausiai turi būti dėkingas savo tėveliams, kurie dar vaikystėje įskiepijo svarbiausias gyvenimo vertybes – niekada nekenk kitam, nelinkėk niekam bloga ir nepavydėk.

– Gerbiamas Jonai, ar galėtumėte pasakyti, kad šiandien kurį nors savo gyvenimo laikotarpį prisimenate su ypatinga nostalgija?

– Sakyčiau, jog tokio nėra. Man visi laikotarpiai savotiškai įdomūs, smagūs. Esu optimistiškas žmogus, stengiuosi nesidairyti į vakarykščius dalykus ir dejuoti, jei kas nepavyko. Manau, jei neįmanoma kažko pataisyti, pakeisti, neverta dėl to savęs graužti.

– Užteko jūsų įstaigoje pabūti vos keliolika minučių ir susidarė įspūdis, kad kolegų esate labai gerbiamas bei vertinamas.

– Negaliu patvirtinti – man jie to garsiai nesako. Čia dirbu jau daug metų – turbūt 27-erius, jei skaičiuosime nuo valstybinės tarybinių laikų įmonės. Tad daugelis darbuotojų mane gerai pažįsta, kaip ir aš juos.

Laikausi pozicijos, jog žmogui negarbinga meluoti. Jei matai jo blogas savybes, kad jis klysta, turi apie tai konkrečiai ir pasakyti – neskaudžiai, neišliejant savo nepasitenkinimo ir ne prie visų.

Kitas dalykas – niekada netoleravau intrigų. Pasitaikydavo, kad kolega ateina apskųsti kito kolegos, tada abu iš karto pasikviesdavau ir pasirodydavo, jog viskas buvo kiek kitaip. Ilgainiui tokių atvejų nebeliko.

– Kokiomis savybėmis, jūsų akimis, turi būti apdovanotas geras vadovas?

– Manau, pirmiausia svarbu išsilavinimas. Vis dėlto vadovas už savo pavaldinius turi būti labiau apsiskaitęs ir išmanantis. O visa kita turbūt priklauso nuo prigimtinių dalykų, kokioje aplinkoje žmogus užaugo, kokius bendravimo kultūros pagrindus gavo iš tėvų. Gali išmokti tam tikros abėcėlės, tačiau nereiškia, kad būsi geras vadovas. Manyčiau, čia labiausiai lemia žmogiškieji faktoriai.

Iki šiol vadovaujuosi savo mamos posakiu – niekada nedaryk žmogui bloga, nekenk, nes gyvenime ir taip pakanka blogybių. Taip pat niekada prieš žmogų neparašyčiau skundo, tokį dalyką padaręs negalėčiau sau atleisti.

– Tačiau sovietmečiu tokia praktika buvo labai gaji.

– Ir dabar gaji. Turiu konkurentų, kurie nepavargsta rašyti anoniminius skundus. Bet man tai nepriimtinas dalykas. Ir su mano žinia vadovai taip niekada nepasielgtų. Jei kas nors negerai – prašau pasisakyti atvirai. Tai irgi iš šeimos atsinešti dalykai, negali per save perlipti.

– Ne kartą su pagarba užsiminėte apie tėvų įskiepytas vertybes. Turbūt vaikystė sužadina vien šviesius prisiminimus?

– Mano vaikystė prabėgo Tauragėje, tačiau nemažai laiko praleista kaime, kur turėjome sodybą. Sovietmečiu užsiimdavome daržininkyste, augindavome pomidorus, agurkus, kitas gėrybes. Šeimoje buvome keturi vaikai, iš kurių trys – pametinukai. Visi siekėme aukštojo mokslo, tad reikėjo nemažos tėvų paramos.

Savo "parduotų vasarų" nesigailiu. Tai mane išmokė atsakomybės, nebijoti darbo. Užaugintą produkciją tėvukai dažniausiai veždavo parduoti į Kaliningrado sritį, ir aš kartu keliaudavau. Nuo pat vaikystės mačiau, kaip nelengvai uždirbami pinigai. Manau, kad tai užgrūdino, padėjo tapti tvirtesniam, išmokė branginti tai, ką turi. Tėvai įskiepijo ir neturėti pavydo jausmo – visada sakydavo, kad sugalvok, kaip padaryti geriau, daugiau, o ne dejuok ir pavydėk kitam.

– Vis dėlto padoriam žmogui versle turbūt nėra lengva?

– Oficialiai taip neturėtų būti. Tačiau kažkurioje vietoje prasideda gudravimas – vienas kitą nori įvairiais būdais apeiti. Kiek teko patirti, panašūs dalykai vyksta visame pasaulyje – versle daug lemia pažintys, draugystės, giminystė. Mes bandome įveikti tuos negatyvius dalykus, bet šiuo atveju įvertinu ir žmogiškuosius faktorius. Jei tai nėra piktybiškai, korupciškai daroma, susitaikai su tais dalykais, numoji ranka.

Įprasta sakyti, jog "ima" daktarai, policininkai, statybininkai "duoda" užsakovams. Tačiau neretai tie, kurie labiausiai šaukia, niekada to kyšio ir nėra davę. Žinoma, kad tokių dalykų visiškai nėra, irgi negali sakyti.

Bent jau man niekada gyvenime nėra buvę pasakyta, jog turiu susimokėti. O kad pats sustabdytas policijos prašiau paleisti – prisipažinsiu, yra pasitaikę.

– Tenka pažeisti kelių eismo taisykles?

– Dažniausiai tai susiję su greičio viršijimu, kitokių pažeidimų stengiuosi išvengti, nebent tai nutiktų netyčia. Viena vertus, važiuoti nedidele mašinėle 150 km per valandą greičiu, kita vertus – geru limuzinu. Žinoma, taisyklės visiems vienodos.

– Esate azartiškas žmogus?

– Tikrai ne – nelošiu iš pinigų nei kortomis, nei kazino. Ir savo vaikus to mokau. Yra aibė blogų pavyzdžių, kai žmonės pasiduoda tokiems dalykams. Ir jokiose loterijose nedalyvauju. Tarybiniais laikais gal buvo koks vienas kitas bilietėlis nupirktas, bet niekada nieko nesu išlošęs. Labdaros ar iš kitų sudėtų pinigų užsidirbti nesitikiu, geriau ieškau būdų, kaip užsidirbti pačiam. Tačiau į tuos dalykus žiūriu liberaliai, svarbu, kad jie nekenktų kitam.

– Tačiau turbūt negalėtumėte prieštarauti pavadintas azartišku medžiotoju?

– Tai tiesa – mano laisvalaikis labiausiai susijęs su medžiokle, šiek tiek – su žvejyba. Tačiau esu sąžiningas medžiotojas, visada medžioju tai, kas leidžiama. Manyčiau, kad mūsų veikla vienaip ar kitaip glaudžiai susijusi su gamta, ją reikėtų vertinti kaip selekciją – jei nebūtų atrankos, galbūt kai kurios ligos ar žvėrių išsigimimai stipriai paveiktų jų populiaciją. Nesu tas medžiotojas, kuris nori tik mėsos. Tai daugiau pojūčiai, poilsis, adrenalinas. Kartais drauge pasikviečiu žmoną, bet ji retai išsiruošia.

Apskritai būti gamtoje – mano mėgstamas laisvalaikio praleidimo būdas. Su šeima dažnai keliaujame, kartą du per metus išsiruošiame paslidinėti. Kol vaikai buvo mažesni, visi kartu išsiruošdavome į keliones, dabar dažniausiai vykstame su jaunėliu.

– Ar sunku buvo susitaikyti, kad sūnus ir dukra jau pakėlė sparnus ir paliko šeimos lizdą?

– Šiuo metu vyriausiasis sūnus Domas Vilniuje siekia magistro laipsnio, dukra Ieva taip pat studijuoja sostinėje, yra antro kurso studentė. Aš pats jiems patariau, kad bent jau bakalauro studijas baigtų Lietuvoje. Smagu, jog vaikai neatitrūko nuo šeimos, turime galimybę su jais artimai bendrauti. Kadangi sūnus dirba mūsų įmonės filiale Vilniuje, nėra tos dienos, kad telefonu nepabendrautume kelis kartus, mūsų ryšys labai stiprus. O tai labai svarbu.

Iki šiol palaikau artimus santykius ir su savo mama, dažnai nuvažiuoju į Tauragę. Negali nerūpėti, ar ji neserga, ar jai ko nors netrūksta.

Manau, kad šeima – didelė vertybė bet kurio žmogaus gyvenime. Jei neturi gero užnugario, nėra lengva. Turbūt daugeliui darbdavių rūpi, jog jo darbuotojo namuose būtų gera atmosfera – tada ir darbingumas, nuotaika bus geresni. Asmeniškai man pasisekė – turiu puikią šeimą, nuostabią žmoną.

– Jūsų profesijos visiškai skirtingos: jūs – inžinierius hidrotechnikas, žmona – logopedė. Kaip vienas kitą suradote?

– Susipažinome studentų vakarėlyje. Ji studijavo Šiauliuose, aš – Kaune. Buvau pakviestas kaip svečias pas kitus savo draugus studentus ir taip jau nutiko, kad ji iš karto man patiko. Atsargiai, po trupučiuką pradėjome draugauti. Kai baigiau penktą kursą, apsivedėme. Šiandien esame susituokę jau 27 metus.

– Šių laikų standartais esate visiškai nemadingas verslininkas – beveik tris dešimtmečius gyvenate su ta pačia žmona, "nesergate" jokiomis amžiaus vidurio krizėmis.

– Tam paaiškinti yra ne vienas niuansas. Tiek mano, tiek žmonos tėvai nebuvo išsiskyrę – matyt, mes atsinešėme tas tradicijas iš savo šeimų.

Pati pradžia santuokoje, žinoma, nėra lengva, tenka ieškoti kompromisų, derintis vienam prie kito. Patirtis ne iškart atsiranda. Bet tai ir yra pasišventimas. Per daugelį metų mes vienas kitą gerai pažinome, įvertinome buvimą kartu. Skaudu matyti, kai žmonės skirdamiesi sugadina gyvenimą ne tik sau, bet ir savo vaikams. Tokių dalykų norisi išvengti. Norisi, kad ir mūsų vaikai pasirinktų tinkamas antrąsias puses.

– Jūsų jaunėlis sūnus taip pat paveldėjo Jono vardą. Ar tai – šeimos tradicija?

– Mūsų šeimoje šis vardas nėra svetimas. Mano tėvukas buvo Jonas, štai dabar sesers sūnus jo garbei savo sūnelį taip pat pavadino Jonu. Būčiau laimingas, kad kada nors mano šeimoje ir dar koks mažiukas Jonukas atsirastų.

– Šiandien sulauksite lavinos sveikinimų iš artimųjų, kolegų, bičiulių. Ką jums pačiam reiškia ši graži sukaktis? Galbūt ją vertinate kaip simbolinį gyvenimo atskaitos tašką?

– Kiekvieni metai žmogui suteikia tam tikrų dalykų ir tam tikrų atima. Nejaučiu kokios nors simbolinės ribos, tarsi niekas ir nepasikeitė. Tačiau nori nenori ateina suvokimas, jog mes šiame pasaulyje esame laikinai. Tad gyvendami tokį trumpą amžių, turėtume džiaugtis kiekviena diena, kurią esame gyvi, kad turime aplinkui žmonių, su kuriais galime pabendrauti, kuriems galime išsakyti savo mintis. Ko gero, baisiausias dalykas man būtų vienatvė.

Sveikinimas

Už nueitą prasmingą kelią kartu. Už rytojaus būsimą skrydį. Už žmogišką šilumą. Už Jūsų nesavanaudiškumą ir supratimą. Didžiausią ir nuoširdžiausią padėką šio gražaus jubiliejaus proga Jums taria bendrovės "Hidrostatyba" bendruomenė. Gerbiamas Jonai, linkime Jums energijos, sveikatos ir giedros nuotaikos. Nepakartojamų akimirkų, džiaugsmingų valandų, prasmingų dienų ir laimingų metų.