Klaipėdos jūrininkų ligoninės, švenčiančios dvidešimtmečio jubiliejų, vadovas Jonas Sąlyga įsitikinęs – sunkiais, jau atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais pradėta kurti ambicinga medicinos įstaigos vizija buvo drąsus ir kiek beprotiškas žingsnis. Biomedicinos mokslų daktaras, gydytojas, dainininkas ir fotografas tikina nesvajojęs tapti mediku, tačiau šiandien džiaugiasi per ilgus darbo metus pacientų labui nuveiktais ligoninės darbais.

Viliojo jūros platybės

– Jūsų meilės uostamiesčiui, jūrai ir medicinai gimė visai ne Klaipėdoje. Kokie ryškiausi vaikystės prisiminimai išlikę atmintyje?

– Gimiau ir užaugau šalia Maironio apdainuotos Dubysos. Reikėtų pripažinti, kad ryšį su jūra jutau dar būdamas visai mažas. Vaikystę leidau šalie Luknės upės. Kaip ir daugelis berniukų, mėgau gaminti laivelius ir juos leisti pasroviui, tikėdamasis, kad skaptuoti modeliai Dubysa nuplauks į Nemuną, o juo – į platesnius vandenis – Baltijos jūrą. Mano kambarys buvo nuklotas vaikiškais mediniais laiveliais. Matyt, ne veltui gyvenimas vėliau mane nuvedė į Klaipėdos jūrininkų ligoninę.

– Medicina nebuvo jūsų svajonių profesija. Ko širdis šaukėsi dar ankstyvoje jaunystėje?

– Norėjau tapti kapitonu. Žinote, kodėl? Mano kaimynas buvo laivo kapitono padėjėjas. Vasaromis į gimtinę jis grįždavo su labai gražia uniforma. Visas kaimas į jūrininką žvelgdavo su pasigėrėjimu. Greičiausiai susiformavęs teigiamas įvaizdis ir lėmė šį norą.

Mediciną derino su scena

– Tačiau, užuot tapęs kapitonu, tvirtai atsistojote prie ligoninės laivo šturvalo. Kokios aplinkybės lėmė jūsų pasirinkimą tapti mediku?

– Manau, apsisprendimui įtakos iš dalies turėjo mano mama, kuri buvo kaimo mokyklos mokytoja. Ji labai uoliai tikrindavo auklėtinių švarą ir sveikatą. Pats ne kartą buvau išrinktas klasės sanitaru, o namuose dažnai tvyrojo vaistų kvapas. Pamenu, jog į namus atvykdavo kaimo gyventojai, kuriems mama leisdavo vaistus. Vienkartinių švirkštų dar nebuvo, todėl juos reikėjo virinti, norint sterilizuoti. Toks paveikslas iškyla galvoje, kai bandau prisiminti pirmąsias, su medicina susijusias, patirtis.

– Vis tik vaikystės svajonės, susijusios su jūra, iš dalies išsipildė?

– Baigęs mokslus Kauno medicinos institute, 1979 metais gavau paskyrimą dirbti tuometinėje Klaipėdos Žvejų ir jūros transporto darbuotojų ligoninėje, kurioje specialistai pagalbą teikė jūrininkams. Čia ir prasidėjo mano karjera. Šią įstaigą pasirinkau neatsitiktinai – žinojau, kad tik šios vienintelės Lietuvoje ligoninės medikai turi galimybę išplaukti į jūrą. Puoselėjau svajonę pamatyti pasaulį, tačiau taip jau susiklostė likimas, kad teko likti krante. O sausumoje netrukus atsirado ir naujų sumanymų bei idėjų – ypač susijusių su muzika.

– Ligoninėje rodėte ir muzikinius sugebėjimus?

– Tuometinis ligoninės vadovas Vladimiras Meilė pasiūlė sukurti meninę agitbrigadą „Švirkštas“, kurią sudarė įstaigos darbuotojai. Į kolektyvą pasikvietė ir mane, nes dar iš pateiktos charakteristikos žinojo, kad muzikuoju ir kuriu. Su „Švirkštu“, kuriam ir vadovavau, išvažinėjome daug Lietuvos kampelių, aplankėme kaimynines šalis užsienyje, tapome ne vieno respublikinio konkurso laureatai.

Pirmasis uždarbis – grojant

– Kada į jūsų gyvenimą atėjo muzika?

– Pamenu, kai buvau vos ketverių, tėvai man nupirko nedidelį, dvylikos bosų, akordeoniuką. Labai pamėgau juo groti, pats pradėjau kurti dainas. Vaikiškos jos, žinoma, buvo... Ir dabar atsimenu, kaip būdamas penkių metų, užsidirbau pirmuosius pinigus. Pro mūsų namus dažnai važiuodavo kareivėliai. Karatais jie užsukdavo atsigerti vandens iš mūsų kieme esančio šulinio. Taip nutiko ir tąsyk. Man begrojant, priėjo vienas latvių kariškis ir įteikė 10 kapeikų.

– Muzika neapleido jūsų visą gyvenimą?

– Be abejo. Svarbia gyvenimo dalimi ji yra ir dabar. Turbūt man, kaip medikui, muzika – labai reikalinga. Kai po darbo grįžti namo ir gali groti bei kurti, turi progą į visas problemas pažvelgti kitu kampu. Muzika yra nuostabus dalykas, leidžiantis užsimiršti. Džiugu, kad su savo žemiečiu Broniumi Mūru turėjau galimybę kompaktinėje plokštelėje įamžinti savo kūrybą, kuri kaip palikimas liks vaikams, draugams ir kolegoms.

Nuotraukomis sustabdo jūrą

– Jūs ne tik aistringas muzikantas, bet ir fotografas. Ar šį pomėgį taip pat atradote dar vaikystėje?

– Niekada nebuvau fotografijos profesionalas, tačiau dar mokykloje ir studijų metais į rankas paimdavau aparatą „FED“. Mėgau įamžinti įvairius renginius, o vėliau pats ryškinti nuotraukas. Atsiradus skaitmeninei fotografijai viskas tapo dar paprasčiau ir greičiau. Su žmona dviračiais dažnai važiuojame prie jūros. Kol sutuoktinė skaito knygas, aš turiu laiko gėrėtis gamta ir kaskart fiksuoti besikeičiančias akimirkas. Labiausiai mėgstu fotografuoti jūrą. Jau esu surengęs kelias savo darbų parodas.

– Kokią jūrą mėgstate labiausiai?

– Pats labai mėgstu fotografuoti audringą jūrą, kai vėjas aparatą net plėšia iš rankų, arba ramius saulėlydžius bangose Joninių naktį. Kartais tenka ilgai laukti, kol išlįs saulės spindulėlis ar pasikeis vandens spalva. Pikčiausia, kai jau būdamas netoli namų, pamatau, kad tas reikiamas pokytis įvyko.

– Aplinkiniai jus laiko humoro jausmo nestokojančiu žmogumi. Ar šis bruožas padeda darbe, kai reikia suvaldyti didžiulį kolektyvą?

– Žinoma. Sprendžiant įvairias problemas, gebėjimas pašmaikštauti atpalaiduoja aplinkinius. Jei visada būsi įsitempęs, tikrai nieko nebus. Džiugu, kad mane supa žmonės turintys gerą humoro jausmą.

– O pažįstami, kviesdami į svečius, nepiktnaudžiauja tuo, kad galite ir padainuoti, ir pagroti, ir pašmaikštauti?

– Net labai.

Susituokė per Jonines

– Harmoniją darbe turbūt padeda pasiekti ir darnūs santykiai šeimoje. Kaip susipažinote su savo žmona?

– Istorija – įdomi. Išrinktąja pirmą kartą pamačiau jau būdamas brandžių metų – peržengęs Kristaus amžių. Žmona po rezidentūros Biržuose atvyko į Jūrininkų polikliniką. Ten, besilankant pas kolegą, į kabinetą įėjo Jolanta. Atkreipiau dėmesį ir pagalvojau, kokios didelės jos akys. Su žmona, kuri dirba akušere-ginekologe, susituokėme per Jonines, tad ši šventė man visada – dviguba. Šiuo metu su sutuoktine jau skaičiuojame 24 bendro gyvenimo metus. Šeimoje, kuri man yra didelė gyvenimo vertybė, puoselėjame šiltus ir draugiškus santykiai. Juokaudamas sakau, kad gal net blogai, kai nekyla konfliktų. Susilaukėme dviejų vaikų. Sūnus dabar studijuoja politikos mokslus magistrantūroje, o dukra dar rinksis savo gyvenimo kelią, nes yra dvyliktokė.

– Jūsų darnaus ketvertuko vardai prasideda tuo pačiu skiemeniu „Jo“. Tai – sąmoningas pasirinkimas?

– Aš esu Jonas, žmona – Jolanta. Kai gimė sūnus, pakrikštiję jį Jokūbu, neatsižvelgėme į šį sutapimą. O dukrai Jonės vardą suteikėme, norėdami kažką suteikti iš mano, tėčio, pusės.

Pacientai pažįsta, ir kaip atlikėją

– Kas sudėtingiausia jau dvidešimt du metus savo rankose laikant ligoninės vyriausiojo gydytojo vadeles?

– Manau, kad vadovo darbas – labai atsakingas: juo išlikti turi ne tik darbo metu įstaigoje, bet ir laisvalaikiu. Nesvarbu, kur bebūtum, aplinkiniai tave stebi ir mato. Šis dalykas įpareigoja ne tik mane, bet ir visą mano šeimą.

– Koks esate vadovas? Labiau griežtas ar draugiškas?

– Dirbdamas dideliame, daugiau nei tūkstančio žmonių kolektyve, stengiuosi atrasti bendrą kalbą su kiekvienu. Būta visko, tačiau dažniausiai vadovaujuosi demokratijos principu, o iš darbuotojų tikiuosi supratingumo. Viena pagrindinių mano nuostatų, jog darbuotojas turi suprasti, kur ir kuo jis dirba, suvokti, kad jo rankose – atsakomybė už žmonių sveikatą bei gyvybes.

– O jums pačiam su pacientais tenka pabendrauti?

– Taip, dažnai bendrauju su pacientais vizitacijų metu. Įdomu, kad kai kurie mane pažįsta ir kaip dainininką iš televizijos ekrano. Pacientams visada atviros ir mano kabineto durys.

Džiugina įgyvendinti sumanymai

– Kas per daugiau nei dvidešimt metų, kuriuos paskyrėte Klaipėdos jūrininkų ligoninei, tapo didžiausiais išbandymais, o kas suteikė pasitenkinimą?

– Labiausiai džiugina aiškiai matomi pasiekti rezultatai. Mintimis sugrįžęs atgal suprantu, kad reikėjo nemažai drąsos ir ryžto kurti naujo profilio skyrius ir naujas darbo vietas, kviesti darbuotojus iš kitų miestų, atrasti finansų brangiai kainuojančiai įrangai. Tuo metu Lietuvoje buvo sunkūs metai, kai valdžia niekuo padėti negalėjo.

Pasitenkinimą teikia faktas, kad įstaigoje dirba vieninga profesionalų komanda, savo pasiekimais nenusileidžianti bet kuriai Europos klinikai.
Jei reikėtų viską pradėti iš pradžių, daryčiau tą patį. Gyvenimo darną ir nedarną savo poelgiais, sprendimais susikuriame patys. Nei savęs, nei kolegų, nei artimųjų nepergudrausi ir neapgausi. Stengiuosi gyventi taip, kad savo darbu įgyčiau pagarbą tų žmonių, kuriuos aš gerbiu, stengiuosi siekti žinių ir tobulėti, nes tobulėjimo procesas man – labai svarbus.

Vizitinė kortelė

Jonas Sąlyga, biomedicinos mokslų daktaras, Klaipėdos universitete eina profesoriaus pareigas.

Gimė 1954 m. gruodžio 13 d. Raseinių raj.
1972 m. baigė Raseinių 1-ąją vidurinę mokyklą.
1979 m. baigė Kauno medicinos instituto Gydomąjį fakultetą.
Nuo 1992 metų vadovauja Klaipėdos jūrininkų ligoninei.
2004 m. baigė magistrantūros studijas Klaipėdos universitete. Suteiktas viešojo administravimo magistro kvalifikacijos laipsnis.
2005 m. Vilniaus universitete apgynė biomedicinos daktaro disertaciją „Lietuvos ir Latvijos jūrininkų gyvensena bei rizikos veiksnių įtaka sveikatos būklei“.
2004 m. už nuopelnus Lietuvos Respublikai apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
2008 m. jam suteiktas Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas.
2008 m. Lietuvos pramonininkų konfederacijos suteikta nominacija „Profesijos Riteris“ už pasišventimą ir ištikimybę profesijai, ilgalaikį produktyvų darbą bei aktyvią visuomeninę veiklą.