Į kaimynę Rusiją vykti nesaugu ne tik tiems, kurie prieš 24 metus atsisakė tarnybos sovietų kariuomenėje. Griūvančios sovietų imperijos represinės struktūros suspėjo užfiksuoti ir daugiau sistemai nelojalių Lietuvos gyventojų ir net sudarinėjo naikintinų asmenų sąrašus.

Geriau nevažiuoti?

Kai Rusijos Federacija staiga kreipėsi į Lietuvos generalinę prokuratūrą teisinės pagalbos dėl mūsų piliečių, kurie 1990–1991 m. atsisakė tarnauti sovietinėje kariuomenėje, tapo akivaizdu, kad šalis kaimynė atsigręžė į kadaise sovietinei sistemai nelojalius asmenis.

Lietuvos valstybės saugumo departamentas primygtinai ragino tokius asmenis nevykti į Rusiją, Baltarusiją, kitas ne ES ar ne NATO valstybes. Susiklosčius tokiai tarptautinei situacijai, kelionių į minėtas valstybes metu gali kilti grėsmė šių piliečių asmeniniam saugumui.
Susilaikyti nuo tokių kelionių pats ketina bei kitiems pataria ir judėjimo "Jaunoji Lietuva" vadovas Stanislovas Buškevičius, pagarsėjęs radikaliais veiksmais prieš sovietinę valdžią, jis vienas pirmųjų organizavo sovietinių karinių bilietų grąžinimo akcijas.

"Pamenu pačią pirmą akciją. Mes tuos bilietus surinkome, supakavome į dėžę, rusiškai užrašėme "SSRS gynybos ministrui D.Jazovui" ir išsiuntėme registruotu paštu. Tuo parodėme savo pilietinę poziciją. Tai buvo vieša akcija prie Vilniaus katedros, bilietus tada grąžino 59 vyrai", – pasakojo S.Buškevičius.

Politikas neslėpė, jog išaugus tarptautinei įtampai į Rusiją šiuo metu nelabai norėtų važiuoti. S.Buškevičius teigė, kad šių metų gegužę lankėsi Baltarusijoje Pasaulio ledo ritulio čempionate, tačiau esą po pastarųjų savaičių šurmulio dar labai pasvarstytų, ar vyktų į tokias šalis.

"Aš nė vienam iš tų Lietuvos piliečių, kurie vienaip ar kitaip parodė nelojalumą sovietinei sistemai, nerekomenduočiau vykti į Rusiją, nes šios šalies vadovybė yra neprognozuojama", – dėstė S.Buškevičius.

Abituriento "akibrokštas"

Į Rusiją nenorėtų vykti ir klaipėdietis prodiuseris Gintaras Bendžius, kuris dar besimokydamas Plungės gimnazijos 12-oje klasėje, vienintelis iš visų klasės draugų atidavė sovietinį karinį bilietą, pareiškęs, jog okupacinėje kariuomenėje netarnaus.

"Buvau vienas pirmųjų mokykloje, kuris padėjo tą bilietą. Tada jau buvo prasidėjęs atgimimas, buvo keletas mokytojų, kurie mus labai palaikė, jie buvo Sąjūdžio nariai, mes aplink juos ir spietėmės", – pasakojo G.Bendžius.

Klaipėdietis prisiminė, kad jo močiutė dar pradinuką jį nuvedė pas monsinjorą Alfonsą Svarinską, kuris ruošė vaikus Pirmajai komunijai, ir jau tada išgirdo visai kitą Lietuvos istoriją, nei aprašytą sovietiniuose vadovėliuose.

"Monsinjoras vedė ne tik tikybos pamokas, jis dažnai papasakodavo ir istorijos. Manyje formavosi visai kitas supratimas apie mus supančius dalykus. Todėl tas karinio bilieto padėjimas buvo logiškas ir akivaizdu, kad taip pasielgę žmonės lojalūs anai sistemai nebebus. O tai, kas vyksta šiandien, manau – natūralu, nes Rusija vis linkusi atnaujinti imperines ambicijas", – teigė G.Bendžius.

Grasino ir šantažavo

Anų laikų aktyvistas Vytautas Mikėnas teigė, kad sovietinių karinių bilietų atidavimas buvo masinis ir neslėpė, kad tie žmonės patyrė įvairių grasinimų ir šantažo.

"Tai teko išgyventi ir man pačiam, tada studijavau Kauno politechnikos institute ir dėl savo veiklos buvau kviečiamas pas rektorių. Jis labai ciniškai, kaip koks užkietėjęs stribas komunistas, su manimi kalbėjosi. Nors mane patikimi žmonės jau buvo įspėję apie tokį pokalbio toną. Mane gąsdino ir prorektorius, kuris buvo visai ne mokslininkas, o sistemos žmogus", – pasakojo V.Mikėnas.

Vėliau jau, renkant karinius bilietus Panevėžyje, V.Mikėnui teko rimtai susikibti su sovietinio karinio komisariato atstovais. Jam grasino ir baudžiamosiomis bylomis.

Lietuvos prokurorai neveiklūs?

V.Mikėno manymu, šiandien visiems tiems vyrams – ir atsisakiusiems tarnauti sovietų kariuomenėje, ir grąžinusiems karinius bilietus, nėra saugu važiuoti į Rusiją, nes mūsų prokuratūra "neatliko namų darbų".

Esą Ženevos konvencija įpareigoja ją ratifikavusioms šalims, jų teisines sistemas kelti baudžiamąsias bylas konvencijos pažeidėjams. Kitaip tariant, svetimos valstybės piliečių vertimas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, ką šiuo atveju bando primesti Rusija kaip SSSR teisių paveldėtoja, yra laikomas rimtu karo nusikaltimu.

"Tai štai, jei koks nors Rusijos prokuroras iškėlė baudžiamąją bylą, pažeisdamas Ženevos konvenciją, ir Lietuvos prokurorams tai tapo žinoma, Lietuvos prokurorai privalėjo pradėti tyrimą ir iškviesti apklausai tuos kolegas iš Rusijos, o jei jie nebūtų atvykę, skelbti tarptautinę paiešką, ir pasibaigtų tos nesąmonės", – įsitikinęs V.Mikėnas.

Esą taip būtų apginti Lietuvos piliečiai, kuriems darbo ar verslo reikalais tenka lankytis Rusijoje, nes dabar jie dėl Lietuvos teisėsaugininkų neveiklumo atsiduria pavojingoje zonoje.

Pasmerktųjų gvardija

Yra žinomi faktai, kad griūvančios SSRS valdžia išsiuntinėjo direktyvas visiems KGB skyriams, kad šie sudarytų sovietinei sistemai nelojalių Lietuvos piliečių sąrašus. Esą buvo nurodyta, kokių grupių asmenis privaloma įtraukti į tą sąrašą.

Tarp jų atsidūrė "Jaunosios Lietuvos", Lietuvos laisvės lygos, Šaulių sąjungos nariai, jau nekalbant apie Sąjūdžio aktyvistus.

Apie tokius pasmerktuosius sužinota po Maskvos pučo, kai sovietų kariškiai Vilniuje "pametė" krūvą dokumentų, tarp jų – ir sunaikintinų asmenų sąrašus.
Tame sąraše buvusi ir dabartinio uostamiesčio vicemero Vytauto Čepo pavardė, kuris tuo metu vadovavo Klaipėdos miesto tarybai. Nors signalų, kad V.Čepas nusižengė sistemai, pasirodė dar anksčiau.

"Netrukus po nepriklausomybės atkūrimo gavau TSRS gynybos ministerijos raštą, kuriame teigiama, kad už destrukcinę veiklą prieš tarybinę armiją iš manęs atimamas vyresniojo leitenanto laipsnis ir esu nužeminamas į eilinius. Uostamiestyje analogišką raštą gavo dar ir tuometis dienraščio "Tarybinė Klaipėda" vyriausiasis redaktorius Antanas Stanevičius", – prisiminė vicemeras.

V.Čepas tvirtino, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį ne kartą lankėsi Rusijoje, esą jis nesijaučia padaręs jokio nusikaltimo prieš šią valstybę.

Nors atgimimo laikų aktyvistas V.Mikėnas į tą šalį daugiau važiuoti neketina.

"Kai pavardė jau yra sunaikintinų sąrašuose, tai gali būti taip, kad nuvykus į Ermitažą pažiūrėti paveikslų, tavo kišenėje "netyčia" atras pusę kilogramo kokaino. Rusijos teisėsaugininkų ir specialiųjų tarnybų metodus mes žinome, kam tampyti liūtą už ūsų", – dėstė V.Mikėnas.

Pavojus negresia?

Dalis 1989-aisiais atiduotų sovietinių karinių bilietų atsidūrė muziejuose, dalis, kaip pilietinės patriotinės pozicijos įrodymas, nusiųsta tuomečiam SSRS gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui. Taigi, dalies nelojalių sistemai asmenų duomenys atsidūrė Maskvoje.

Parlamentaras, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas įsitikinęs, kad šiems vyrams vis dėlto nėra ko nerimauti, jei jie neketina keliauti į Rusiją, kaip ir tiems, kurie atsisakė tarnauti sovietų armijoje ar dezertyravo.

"Manau, kad kiekvienas turi įvertinti savo galimybes, kas ten gali atsitikti, su kuo jie ten gali susidurti. Bet net pagal sovietinius įstatymus tokių asmenų persekiojimas būtų neįmanomas dalykas", – pabrėžė A.Anušauskas.

Šią vasarą Rusijos teisėsauga prisiminė tarybinės kariuomenės "dezertyrus" ir vėl bandė atgaivinti baudžiamąjį persekiojimą tiems, kurie po 1990 m. kovo 11-osios pasitraukė iš sovietų armijos arba atsisakė joje tarnauti.

Sprendimą pasitraukti iš tarnybos okupacinės kariuomenės daliniuose po nepriklausomybės atkūrimo priėmė daugiau nei 1,5 tūkst. Lietuvos vyrų, tarp jų – keli šimtai klaipėdiečių.

Rusijos Federacija dėl ketvirčio amžiaus senumo įvykių teisinės pagalbos kreipėsi į Lietuvos generalinę prokuratūrą, kuri kolegų prašymą jiems padėti atmetė.

Nepaklusnumas okupantams

Oficialiais duomenimis, 1990 m. sovietų kariuomenėje tarnavo apie 30 tūkst. Lietuvos piliečių, dalis iš jos po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pasitraukė. Pabėgėlius Lietuvos žmonės slėpė ir juos palaikė.

Kai kurie iš jų slapstėsi ir užsienio valstybėse. Lietuvos diplomatai tuomet dėl to tarėsi su Skandinavijos šalimis, kad šios jiems suteiktų politinį prieglobstį ir jų neišduotų Sovietų Sąjungai.

Kone per visą nepriklausomybės laikotarpį šalies miestų karo prievolės centrai gaudavo laiškų iš Rusijos prokuratūros. Juose prašyta pateikti duomenų apie Lietuvos piliečius, kurie esą dezertyravo iš sovietų armijos, nes jiems yra iškeltos baudžiamosios bylos.

Nuo 1990 m. kovo 11 d. prievartinės tarnybos sovietų armijoje atsisakė 1 562 jaunuoliai.

Net 67 buvo prievarta išvežti į sovietų karinius dalinius – iš jų 21 jaunuolis 1990 m. kovo 27-osios naktį išvežtas į Magadano sritį, kiti 46 – sugaudyti pavieniui ir išvežti į kitus sovietų karinius dalinius. 20 vaikinų nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis, trims iškeltos baudžiamosios bylos, o trys jaunuoliai žuvo.

1 465 vaikinai, norėję išvengti prievartinės tarnybos ir sovietų armijos ar valdžios atstovų represijų, buvo priversti slapstytis, keisti gyvenamąją vietą, palikti šeimas.