Kai baigiasi vaistai

Rytoj minėsime savo profesinę šventę. Aišku, švęsti pradėsime šiandien. Todėl nepykite, kad šeštadienio laikraštyje gali būti daugiau klaidų, nei įprasta.

Žurnalistas - ne profesija, tai - diagnozė. Žurnalistais tampa žmonės, kuriems baigėsi vaistai.

Korespondentas turi dirbti 24 valandas per parą arba keisti darbą. Rašinių kepimas nėra visas žurnalisto triūsas.

Korespondentas visada turi rinkti informaciją. Jam negali būti neįdomių temų. Netgi keistas sapnas gali tapti rašinio detale ar net ašimi. Svarbu, kad faktas netaptų sapnu.

Nesiginčysime. Papirkti galima ir žurnalistą. Tačiau toks plunksnos šūdžius dirba žiniasklaidos priemonėje tik tol, kol to nori savininkai.

Labai nesunku suprasti, ar korespondentas gauna kyšius už rašinius, ar ne.

Kyšininkas rašo blankiai. Ypač vengia kirsti į akį valdžiai.

Jo straipsniuose nei iš šio, nei iš to pagiriami tarp moterų tie patys politikai ar verslo magnatai, nors tos publikacijos nėra oficialiai reklaminės.

O kartais užsipuola ką nors vienakoje žinute - net dūmai rūksta. „Vienakoje žinute“ vadinu tokią publikaciją, kurioje nepateikiama kita nuomonė.

Džiaugiuosi, kad „Klaipėdos“ dienraštyje tokių veikėjų nebėra.

Guostis karčia žurnalisto duona - banalu. Tačiau keista, kad kai kuriems kolegoms tenka varstyti teismų duris, kur jiems inkriminuojamos bylos esą už šmeižtą.

Vienas uostamiesčio prokuroras, Atgimimo aušroje mokęs kompartijos veikėjus kovoti su žiniasklaida, ir šiandien dega neapykanta mums.

Pareigūnas, išlaikomas iš mūsų visų - taip pat ir žurnalistų mokesčių, neva apšmeižtą savo orumą įkainojo pasakiškais pinigais.

Mes nesame neklystantys dievai. Pasitaiko ir „chaltūros“, ir meluojančių pašnekovų, kurių „parodymų“ nesugebame tiksliai įvertinti.

Tačiau mūsų tikslas - ginti žmones nuo savivalės. Mes visada būsime opozicijoje. Ir nesvarbu, kas gąsdins kalėjimais, baudomis mūsų brolius. Prezidentai, valdininkai, prokurorai ar banditai.