Metų jūrininku klaipėdiečių išrinktas uosto kapitono pavaduotojas Arvydas Aleksas Narmontas prisipažino: sužinojęs, kad jo pavardė atsirado tarp pretendentų, pradžioje susinervino. Tačiau, kai išgirdo, kad jūrininkai iš Airijos, Prancūzijos ir, žinoma, Lietuvos už jį balsuoja, nusprendė, jog gauti tokį titulą atsisveikinant su tarnyba – simboliška.

Dirbo pašto viršininku

– Ar tiesa, kad jūs esate žemaitis iš Platelių? Ir žemaitiškai mokate?

– Tikrai taip. Didelę gerą. Plateliuose gyvenome iki man sukako penkeri, paskui persikėlėme į Šateikius. Bet Plateliuose gyveno mamos seneliai, kiti giminaičiai, tad mano ryšys su šia vieta yra labai artimas.

– O kaip atsitiko, kad žemaitis tapo jūreiviu?

– Pusbrolis buriavo Platelių ežere, kai atvažiuodavau, ir aš prisijungdavau, man patiko. Nežinau, ar tai buvo postūmis stoti į jūreivystės mokyklą. Gal aplinkybės privertė. Mano tėvai nebuvo turtingi žmonės, o jūreivystės mokykloje teikdavo visą išlaikymą. Be to, tai buvo vyriška profesija, man patiko uniforma. Nuo vaikystės svajojau apie kokią nors ypatingą, nekasdienišką profesiją. Mes, trys klasės draugai, bandėme stoti į karines jūrų pajėgas, bet, nepaisant puikios sveikatos, neperėjome medicininės komisijos. Manau, lėmė tautybė.

– Ar tėvai nebandė atkalbėti nuo tokio pasirinkimo?

– Po mokyklos dirbau Papievių kaimo pašto viršininku, todėl man siūlė stoti į Leningrado ryšių institutą. Tėvai, kad ir senų pažiūrų, gerbė mano apsisprendimą ir neprieštaravo. Gal jie nelabai žinojo, kas ta jūreivystė. Dabar, kai praeinu pro "Meridianą", man iškyla jaunystės prisiminimai. Mes jame atlikome trijų mėnesių praktiką. Šiame laive persirgau jūros liga. Pirmą dieną pamaitinau žuvis, o jau kitą dieną už visus likusius kapojau dešreles.

Nemėgo sugrįžtuvių puotų

– Turbūt pobūviuose esate dėmesio centre, visi nori išgirsti pasakojimų apie tolimus kraštus?

– Niekada nepasakojau apie savo nuotykius bei darbus jūroje. Niekam tai neįdomu. Ir tų giminaičių susibūrimų nelabai būdavo. Kai grįždavau iš reiso, kiekvieną dieną brangindavome, tada mažiausiai norėdavome gaišti laiką kokiems baliams. Net kai tėvai atvažiuodavo manęs pasitikti, nepasakyčiau, kad žmona būdavo labai laiminga. Galite įsivaizduoti, pusę metų nesimatę. O ir krante dar būdavo visokių reikalų, instruktažų, tad laikas pabūti su šeima dar sutrumpėdavo. Yra pasitaikę, kai keturis reisus iš eilės plaukiau. Tiesiog pasakė, kad reikia, ir viskas. Taip nejučia vaikai užaugo. Būdavo, pareinu iš jūros, o jie jau kitokie, kur kas didesni.

– Ar kalbos apie romantišką jūreivių darbą yra tik mitas?

– Jūreivių darbas nėra toks paprastas, kaip kartais atrodo likusiems krante. Ypač Ramiajame vandenyne, tarp 43 ir 44 laipsnių, kur labai dažni štormai, didelės bangos. Jokių stebuklų ten nėra. Vėjas kaukia, bangos, vienintelis rūpestis, kad laive viskas būtų gerai. Kapitonas turi būti tikras, kad laivas – stabilus, o žmonės – saugūs. Kartą 28 paras iš eilės vėjas pūtė 28–30 metrų per sekundę. Vos išeini ant sparno, ausis iškart užgula. Bet tai yra visų jūreivių duona, mums tai – jokie stebuklai.

– Kokiais laivais plaukiojote?

– Aš dirbau dideliuose žvejybiniuose laivuose, vadinamuose didžiaisiais žvejybiniais traleriais, ekipažas siekė 87, o kartais ir 115 žmonių. Ne tik gaudėme žuvis, bet ir gaminome konservus, žuvų miltus, taukus, šaldėme žuvis. Per parą galėdavome perdirbti iki 130 tonų žuvų. Kai sekasi, jūreiviai gerbia kapitoną, nes nuo jo ir tokios sėkmės priklauso atlyginimai.

Jūreiviai mėgsta pašiepti

– Kas baisiausia jūroje?

– Bloga komanda. Tokia, kuri nenori dirbti, nenori draugauti ir tik tinginiauja.

– Ar jūreivio darbas – išskirtinis?

– Jūreivis negali būti nedraugiškas, nepadėti komandos draugui. Jūroje negali pasakyti, kad šiandien tingiu ir nedirbsiu. Be to, jūroje labai mažai pramogų, todėl jūreiviai labai mėgsta vieni kitus pašiepti, bet nevalia supykti, nes paskui visą laiką būsi pajuokos objektu. Pats dar būdamas jaunas jūreivis buvau patekęs seniems jūrų vilkams ant kabliuko. Išėjau į jūrą praėjus savaitei po vestuvių. Jie mane ilgokai ėdė, vis sakydavo, kad jauna, graži žmona manęs nelauks. Taip jie sau praskaidrindavo gyvenimą. Sugebėjau viską paversti juokais, ir tema tapo nebeįdomi. Ne kiekvienas ryžtųsi mesti šeimą, namus ir pusmetį maltis jūromis. Nepamenu nė vieno jūreivio, kuris nebūtų ilgėjęsis saviškių. Apie save galiu pasakyti, kad taip ir nepripratau prie išsiskyrimų, kuo toliau, tuo būdavo sunkiau.

Sutiko pačią geriausią

– Paprastai jūreiviai klaipėdiečių merginų buvo ir yra geidžiamiausi jaunikiai. Ar parplaukus iš reiso nejausdavote ypatingo jų dėmesio?

– Man nerūpėjo kitos, turėjau gražią žmoną. Ji mano bendramokslė ir kraštietė. Apsivedžiau būdamas 20-ies. Jau 47-eri metai gyvenu su ta pačia ir vienintele. Ko gero, jūra išugdė discipliną, neleido nusibosti vienas kitam. Mano žmona Alisija – nuostabus žmogus. Keturis dešimtmečius dirbo lopšelyje-darželyje "Puriena". Susilaukėme dukros Auksės ir sūnaus Andriaus. Turime tris anūkes: Urtei jau 23-eji, Elzei – devyneri, Ona – vos dvejų su puse.

– Panašu, kad esate laimingas žmogus. Kokių svajonių dar turite?

– Šiemet žmona labai gražiai buvo palydėta į užtarnautą poilsį. Abu turėjome išeiti, tik manęs dar paprašė padirbėti. Bet jau nebeilgai, iki rudens. Manau, atėjo laikas pagyventi savo malonumui, kol dar esame viso proto. 25 metus praleidau jūroje, paskui 22-ejus dirbau krante. Kokius penkerius metus sapnuodavau jūrą, dabar – nebe. Turiu visokių planų. Dauparuose turime namelį ir 25 arus žemės. Man pasirodė per daug tiek žemės, todėl išsikasiau tvenkinį, kad šienauti nereikėtų. Jame gyvena šeši šamai, jie surijo visus karosus, o aš jų niekaip nepagaunu, va, ir bus mano pirmas darbas. Labai mėgstu grybauti, duokdie, kad palytų.

Perukai liko komise

– Ar parveždavote kokių nors ypatingų lauktuvių namiškiams iš užjūrio?

– Suvenyrų iš Afrikos. O šiaip tai nieko ypatingo, tai, ko reikėjo. Kartą sugalvojau, kad užsidirbsime papildomų pinigų. Žinojau, kad madingi perukai. Švedijoje nupirkau jų daugiau ir parvežiau žmonai. Pasirodo, pavėlavau  – mada praėjo. Taip jie ir liko komiso parduotuvėse gulėti. Toks iš manęs netikęs verslininkas.

– Kiek tiesos, kad jūreiviai kiekviename uoste turėdavo po mylimąją?

– Šitie mitai atėję iš laikų, kai buvo plaukiojama buriniais laivais. Mes dirbome žvejybiniuose laivuose ir į uostus užsukdavome tik trumpam. Be to, nepamirškime, kad tarybiniais laikais būdavo "zampolitai" – kapitono padėjėjai politiniam darbui. Buvo atskiras žurnalas, į krantą leisdavo išeiti tik grupėmis, kuriose buvo ne mažiau kaip trys žmonės, grupės vyresnysis, kuris nors vadovaujančių jūrininkų, būdavo paskiriamas atsakingu už visus kitus. Dėl kokių nors romanų su svetimšalėmis būtų "uždarę" vizą. Todėl tokių nuotykių pasitaikydavo labai retai. Žinau, kad kartą buvo bėdų, reikėjo ir į misiją kreiptis, ir vaistų prašyti...

Pabėgėlis šlavė oro uostą

– Negi taip ir ištverdavo jūreiviai be meilės ilgą pusmetį trunkančio reiso metu?

– Šiaip daugiau meilių būdavo laive, juk įguloje būdavo iki šešių moterų. Blogiausiai, kai visos jos užsigeisdavo vieno vyro. Buvo toks atvejis, bet nebeprisiminkime to. Jūreiviai ir moterys gana greitai susiporuodavo, bet tikrai niekas nepuldavo jų jėga. Jūreiviai labai tvarkingi ir moteris gerbia. Turėjau atvejį, kai 18-metė atėjo į laivą dirbti kepėja. Jos tėvai atėjo pas mane, kalbėjo, kad bijo išpuolių. Teko paaiškinti, jei ji nenorės, jos niekas nė pirštu nepalies.

– O bandymų pabėgti į kapitalistinį pasaulį ar buvo?

– Tik kartą Kanadoje vienas lietuvis pasiprašė politinio prieglobsčio. Tada porai valandų buvo sulaikytas lėktuvas, kol jo ieškojo. Kiek žinau, nors jis pasiliko, bet prieglobsčio negavo. Šlavė oro uostą, kol užsidirbo pinigų parskristi į Lietuvą. Pamenu, kad jį paskui tampė tam tikros institucijos, bet tolesnio jo likimo nebežinau.

Dėl trispalvės pavadino piratais

– Koks pats ryškiausias jūsų nuotykis jūroje?

– Ko gero, galiu papasakoti tik vieną gana linksmą įvykį, kuris išliko atmintyje iki šiol. Kartą gavome radiogramą, parašytą rusiškomis raidėmis, bet tekstas buvo lietuviškas. Taip mums buvo pranešta, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Penki žmonės sėdėjome ir šifravome, kas ten parašyta. Sužinojome, kad laivai priklauso jau Lietuvai, kad bus išduoti nauji dokumentai. Vyresnysis žvejybos meistras turėjo trispalvę. Atėjo manęs klausti, ar galima ją kelti. Aš pasakiau: "Varykit!" Dar bene keturi laivai padarė tą patį.

– Ar viskas taip sklandžiai ir baigėsi?

– Tikrai ne. Kitą dieną mes atvykome į vieną Namibijos uostą išsikrauti. Kaip visada, atėjo patikrinti agentas, uosto priežiūros tarnyba, muitinė. Pradėjo vartyti mūsų popierius, žiūri – parašyta "Tarybų Sąjunga", žino, kad turi būti raudona vėliava, o čia – kažkas nesuprantamo. Kišu agentui radiogramą, bandau, kaip sugebu, aiškinti, versti. Bet ką tas tamsiaodis gali suprasti, kai mes patys tą tekstą vos iššifravome. Be to, ant radiogramos nei parašų, nei antspaudų. O jis baksnoja į popierius ir aiškina, kad mes – piratai. Ir nieko čia nepadarysi, jis gali areštuoti laivą ir niekam nieko neįrodysi. Bet tąkart pasitaikė normalus žmogus, pažadėjau jam tuojau pakeisti vėliavą. Jie man išrašė simbolinę 100 dolerių baudą. Liepiau nuleisti vėliavą, bet matau, kad ji vis kabo ir kabo.

– Kodėl įgula nepakluso?

– Rusai nėjo, nes bijojo gauti į galvą nuo lietuvių, o lietuviai nėjo, nes ne jie iškėlė. Išlydėjau agentą ir pats nuėjau nuleisti mūsų trispalvės. Pasakiau, kad iškeltų tą raudoną. Gerai, kad neišmetė, būtume turėję rimtų problemų. Turiu pasakyti, kad tarp jūreivių nebuvo konfrontacijos tautiniu pagrindu, be to, mūsų laive buvo daug lietuvių.

Vizitinė kortelė

1947 m. gimė Plateliuose.

1964 m. baigė Šateikių vidurinę mokyklą.

1968 m. baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą ir pradėjo dirbti Okeaninio žvejybos laivyno bazėje.

1973–1992 m. dirbo didžiajame žvejybos traleryje šaldytuve, pradėjo antruoju kapitono padėjėju, pastaruosius 10 metų dirbo kapitonu.

1992 m. pradėjo dirbti Lietuvos valstybinėje žvejybos laivyno įmonėje "Jūra" direktoriaus pavaduotoju žūklės klausimais, vėliau – pietų žūklės rajono direktoriumi.

1997–2014 m. dirba Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijoje.