Karališki aprėdai – nebūtinai iš prabangaus
Įmantrios vakarinės suknelės, prašmatnūs frakai ar, priešingai, kuklūs prasčiokiški aprėdai – šioje drabužinėje galima rasti įspūdingiausią ir netikėčiausią garderobą.
Nuolat sportuoja
Net ilgus metus uostamiesčio Muzikiniame teatre dirbančias kostiumininkes priverčia sutrikti klausimas, kiek apytiksliai drabužių saugoma milžiniškose jų valdose. Nesuskaičiuojama galybė kostiumų sandėliuojama per tris aukštus išsidėsčiusiose teatro patalpose, viena jų įrengta ir salėje, tiesiog po scena.
Teatro artistų aprengėja ir kostiumininkė Eglė Vareikaitė nelinksmai juokavo, jog prieš spektaklius jai ir kolegėms tenka pasijusti ir sunkumų kilnotojomis, ir orientacinio sporto atstovėmis. Iki persirengimo kambarių trims moterims kalnus drabužių tenka sunešioti aukštyn žemyn bėgiojant siaurais drabužinės laiptais ir klaidžiais koridorių labirintais.
“Drabužių imi tiek, kiek pajėgi panešti. Todėl kai einame, atrodo, kad vaikšto ne žmonės, o kostiumai”, – ne romantiškas darbo akimirkas prisiminė E.Vareikaitė.
Spektaklių metu yra siūlės
Muzikinio teatro kostiumininkės pasakojo, jog pasitaiko ir tokių spektaklių, kurių metu aprangą po keletą kartų tenka keisti ne tik pagrindiniams veikėjams, bet ir choro bei baleto atlikėjams. Choristų – 40, baleto šokėjų – 20, o kur dar solistai, – pirštus lenkdamos vardijo moterys.
“Štai operoje “Karmen” kiekviena iš 22 choro moterų turi po tris suknias, nes per visus tris veiksmus joms reikia persirengti. Pasitaiko atvejų, kai solistai per vieną spektaklį drabužius pakeičia po 5 kartus”, – pasakojo E.Vareikaitė.
Nenuostabu, kad per ilgametę teatro gyvavimo istoriją yra nutikę nemažai kurioziškų situacijų, kurios, kadaise artistams ir jų aprengėjoms įvariusios nemažai streso, dabar kelia tik šypsnį.
Supainioti rūbai, pikantiškoje vietoje prairusios ar nusmukti gresiančios kelnės, netikėtai atsilapoję suknelių korsetai – tai tik dalis “techninių” nesklandumų, užklupusių spektaklių metu.
E.Vareikaitė tikino, jog visose stresinėse situacijose artistai demonstruoja tokią išmonę ir improvizacijos gebėjimus, kad žiūrovai vargiai gali suprasti, jog kažkas vyksta ne pagal įprastą scenarijų.
Moterys taip pat kvatodamos prisiminė, kai išsiblaškymu garsėjantis atlikėjas kartą po spektaklio į namus iškeliavo tiesiog su sceniniais batais.
Kainuoja tūkstančius litų
Muzikinio teatro atstovas spaudai Ovidijus Petkevičius pripažino, jog sulaukiama nemažai prašymų išnuomoti spektaklių kostiumus. Pašnekovas šypsojosi, jog vargu ar tai būtų įmanoma dėl daugelio dalykų.
Kostiumai siuvami individuliai kiekvienam artistui, tad nuomoti jų darbinius drabužius būtų ne itin korektiška. Juo labiau, kad didžioji dalis spektakliams skirtų apdarų yra labai brangūs – kai kurių kainos siekia po tūkstantį ir daugiau litų.
“Muzikinių teatrų spektaklių sąnaudos yra itin didelės – čia daug veikėjų, o kostiumai keičiami labai dažnai. Nereikia pamiršti ir specifikos – kasdienybėje vakarinė suknelė dėvima vienaip, scenoje – kitaip, ypač jei drabužis skirtas baleto artistui. Štai daugelis stebisi, kad mūsų siuvykla yra nežmoniškai brangi. Betgi teatro kostiumui pasiūti reikia ypatingų gebėjimų”, – aiškino O.Petkevičius.
Gali stebuklingai paliekninti
Muzikinio teatro siuvyklos vedėja Irmina Viningienė pripažino, jog siuvant artistų darbo drabužius tenka griebtis įvairių gudrybių, kad kostiumai būtų ir dailūs, ir patogūs, ir nevaržytų judesių.
“Jeigu reikia, galime žmogų net paliekninti. Vizualiai įmanoma sumažinti rūbą trimis dydžiais”, – patikino I.Viningienė.
O.Petkevičiaus manymu, po uostamiesčio Muzikinio teatro stogu dirbanti siuvykla yra unikali. “Pas mus nė karto, kaip neretai pasitaiko kituose teatruose, premjera nėra buvusi nukelta dėl to, kad siuvėjos artistams nespėjo pasiūti drabužių”, – pasidžiaugė jis.
I.Viningienė antrino, jog visi be išimties čia kostiumus spektakliams kūrę dailininkai nustebdavo, kaip sparčiai ir kokybiškai darbuojasi teatro siuvėjos. “Jos čia dirba po 15–20 metų ir yra ne tik profesionalės, bet ir žino kiekvieno atlikėjo charakterį, kaip su kuo bendrauti”, – atviravo I.Viningienė.
Perka ir dėvėtus drabužius
O.Petkevičius pastebėjo, jog itin prašmatnios ir brangios medžiagos toli gražu negarantuoja, kad drabužiai įspūdingai atrodys ir scenoje. Kaip itin nesėkmingą dailininkės sprendimą pašnekovas prisiminė operetės “Grafaitė Marica” kostiumus – vakarinėms suknelėms buvo pirkti natūralaus šilko prabangūs audiniai, tačiau rampų šviesoje apranga atrodė visiškai nykiai ir blankiai.
Yra pasitaikę ir priešingų atvejų, kai, dailininko sumanymu, apdarų teko ieškoti dėvėtų rūbų parduotuvėse. Dalis tokio garderobo buvo panaudota spektakliuose “Smuikininkas ant stogo” bei “Rigoletas”.
“Nelabai tai artistams patinka – marškinius dar gali išskalbti, o kostiumą jau reikia valyti. Bet pabamba žmonės ir rengiasi”, – šypsodamasi prisipažino E.Vareikaitė.
Spektaklių kostiumų priežiūra taip pat reikalauja nemažai išlaidų. Išvalyti vienai kostiuminei suknelei tenka pakloti beveik 100 litų. Tad po kiekvieno spektaklio tokia procedūra būtų pernelyg didelė prabanga.
Ilgus metus tarnaujantys spektaklių drabužiai itin tausojami, nuolat atnaujinami, kai kurie persiūti atgimsta visiškai kitiems vaidmenims. Pasak O.Petkevičiaus, muzikinės pasakos “Pelenė” kostiumus jau būtų galima vadinti istoriniais – šis spektaklis sėkmingai rodomas penkioliktus metus.
Naujausi komentarai