Sprogmenys tiltuose ir keliuose

Neseniai pasirodė Vyriausybės nutarimas dėl karinio kontrmobilumo priemonių įgyvendinimo Lietuvoje.

Rusijos ir Baltarusijos kariuomenes nuo įsiveržimo į Lietuvą turėtų atbaidyti planuojami įrengti inžinerinių priemonių parkai tiek prie sienų su Baltarusija, tiek prie sienų su Rusijos Kaliningrado sritimi.

Dar rusus ir baltarusius nuo įsiveržimo į Lietuvą turėtų sulaikyti valstybinės reikšmės keliuose, tiltuose ir prieš juos sumontuotos konstrukcijos sprogstamosioms medžiagoms pritvirtinti. Pačių tiltų užminuoti kol kas nesirengiama.

Rusus ir baltarusius nuo Suvalkų koridoriaus iškirtimo turėtų sulaikyti ir melioracijos griovių ir upelių kaip dirbtinių kliūčių sutvarkymas. Tai gali būti pamokos iš Ukrainos, kur Rusijos kariuomenė sunkiau šturmuodavo vandens užkardas – kanalus ir upes.

Lietuvoje prie pagrindinių kelių planuojama suformuoti ir suvežtos medienos ruožus. Ji būtų naudojama kaip užkarda puolančiam priešui stabdyti.

Tik nelabai aišku, nuo kokios pusės laukti galimo priešo ir kur pasirengti blokuoti kelius. Priešas gali pulti tiek iš Rytų, tiek nuo Vakarų pusės, tiksliau iš Kaliningrado srities.

Pabėgimo taktikos patirtis

Vyriausybėje svarstomas karinio mobilumo paketas sutapo su viešumon iškelta diskusija, kiek evakuojant žmones iš Lietuvos galėtų padėti Klaipėdos uostas?

Pati diskusija jau yra žalinga Lietuvai, nes ji leidžia suprasti, kad mūsų šalyje nuo priešų būtų ne ginamasi, o bėgama.

Tokia taktika tarsi yra įaugusi į lietuvio kraują. Nebuvo nė menkiausio pasipriešinimo 1940 m. ateinant sovietų armijai. Pavyzdį parodė tuometinis šalies vadovas. Neatsitiktinai Vilkaviškio rajone Kybartuose prie Lieponos upelio yra pažymėta ta vieta, kur šį upelį Lietuvos ir Prūsijos pasienyje 1940 m. birželio 15-osios vidurnaktį perbrido ir į Vakarus pabėgo tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

Jei kitapus Lieponos upelio dar vis būtų Prūsija, ir dabar nemaža dalis žmonių per jį bristų... į Vakarus. Deja, dabar kitapus Lieponos upelio yra Rusijos Kaliningrado sritis. Dėl to Lietuvos situacija yra blogesnė. Rusams atkirtus Suvalkų koridorių, vienintelis lietuvių pasitraukimo į Vakarus kelias liktų per Klaipėdos uostą.

Klaipėdos uosto vadovas tikina, kad per jį į Vakarus galėtų pasitraukti dešimtys tūkstančių žmonių. Tačiau realybė galėtų būti ne tokia optimistinė. Antrojo pasaulinio karo metais iš Klaipėdos krašto traukėsi šimtai tūkstančių žmonių. Nemažai daliai jų pavyko tai padaryti, nes geriausias pasitraukimo kelias buvo per Prūsiją, dabar tai Rusijos Kaliningrado sritis. Nemaža dalis žmonių ir žuvo, daugiausia tie, kurie traukėsi laivais, kai juos torpedavo Rusijos povandeniniai laivai.

Dabar Rusijos įtaka Baltijos jūroje būtų menka, nes ši jūra iš esmės yra vadinama NATO vidine jūra. Tačiau įvykiai Juodojoje jūroje parodė, kad šiuolaikiniame kare laivai yra itin jautrus taikinys, nes juos lengvai gali pažeisti įvairūs oro ir ant vandens plaukiantys „dronai“.

Galbūt terminaluose taip pat bus numatytos sprogmenų vietos kaip tiltuose, smėlio maišų užkardos ar kitokios gynybos sistemos.

Kompleksinis saugos planas

Jei susiklostytų tokios sąlygos, kokios Lietuvoje buvo prieš ją okupuojant Sovietų Sąjungai ar baigiantis II pasauliniam karui, kai artėjo sovietų frontas, Klaipėdos uostas taptų itin reikšmingas atsitraukimo į Vakarus taškas.

Be karinio mobilumo priemonių šiuo metu yra rengiamos ir Lietuvos jūrų uostų, jų terminalų ir laivų apsaugos priemonės.

Savaime aišku, kad uostų terminalai nebūtų uždarinėjami suvežtos medienos krūvomis kaip keliai. Nepadėtų ir kokių nors melioracijos griovių ar upelių išvalymas.

Galbūt terminaluose taip pat bus numatytos sprogmenų vietos kaip tiltuose? Reikalui esant gal būtų įrengtos smėlio maišų užkardos ar kitokios gynybos sistemos.

Bet kuriuo atveju šiuo metu yra rengiamas jūrų uostų kompleksinės saugos planas. Jį turėtų patvirtinti ir vykdyti ne tik Klaipėdos uostas, Lietuvos kariuomenė, bet ir jame esančios valstybės tarnybos, tokios kaip muitinė, pasienio rinktinė, viešojo saugumo tarnybos, policija.

Tai, kas numatoma konkrečioms tarnyboms, yra susieta su tuo, kas vyksta ir dabar eksploatuojant jūrų uostą.

Kokio nors karinio konflikto metu Klaipėdos uoste galėtų sustiprėti karinių laivų patruliavimas, kontržvalgybos ir kitokios informacijos rinkimas. Neatsitiktinai pasirodė žinių, kad kariškiai rengiasi pirkti mažiausiai vieną laivą, veikiausiai vilkiką, kuris uoste būtų naudojamas specialioms operacijoms vykdyti.