Atnaujino paminklinį akmenį

Šią dieną daugybė rusakalbių klaipėdiečių renkasi prie tarybinių karių kapų. Iškilmių metu ne tik dedamos gėlės, bet ir rėžiamos kalbos.

Pernai rudenį prie Žaliuoju slėniu vadinamos Klaipėdos priemiesčio gyvenvietės atnaujintas ir paminklinis akmuo, skirtas įamžinti Raudonosios armijos padalinį – Lietuviškąją 16-ąją diviziją bei Klaipėdos šturmą.

Politinės partijos Rusų aljansas Klaipėdoje vadovė Tamara Lochankina patvirtino, kad partijos nariai sumokėjo už lentelės su užrašu ant paminklinio akmens atnaujinimą.

Politikė teigė, kad Tauralaukio gyventojai pranešė apie krūmais apaugusioje teritorijoje stūksantį akmenį, kuris, akivaizdu, buvo susijęs su karu, tačiau nieko konkretaus nebuvo žinoma, nes lentelė su užrašu buvo sunykusi.

"Aktyvi mūsų narė Nina Kolyševa archyvuose rado, kaip atrodė paminklas ir koks buvo užrašas. Vyko ilgos derybos su Klaipėdos rajono savivaldybe ir su paveldosaugininkais", – pasakojo T.Lochankina.

Neigia prasilenkę su tiesa

Būtinos procedūros nebuvo iki galo atliktos.

Tai paliudijo ir Kultūros paveldo departamento vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas bei Klaipėdos rajono Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Sonata Šmatauskienė.

Tiesa, Sendvario seniūnijos seniūnė Loreta Kuprienė patikino, kad sklypo įteisinimo procedūra tebevyksta.

T.Lochankina teigė, kad pakeista tik lentelė, todėl nebuvo būtina išlaikyti procedūrų, tai esanti tik paminklo priežiūra.

Tiesa, ant naujosios lentelės atsirado kitoks užrašas.

Vietoje buvusiojo "1945 m. sausio mėn. šiose apylinkėse vyko įnirtingos Raudonosios armijos 16-osios lietuviškos divizijos dalinių kautynės su hitlerininkais dėl Klaipėdos išvadavimo" atsirado naujas: "Iš čia 1945 m. sausį 16-oji Lietuvos divizija pradėjo puolimą Klaipėdoje, kuris baigėsi visišku fašistų sutriuškinimu."

Istorikų įsitikinimu, šie du tekstai nevienodi ne tik raidžių skaičiumi, skiriasi ir juose minimi faktai.

T.Lochankina patikino, kad tai buvo padaryta taupumo sumetimais, nes kainuoja kiekviena raidė. Partijos nariai už darbą sumokėjo 460 eurų.

Paminklo aplinką sutvarkė vietos gyventojai talkos metu, jie išgenėjo ir krūmus aplink akmenį bei nuėmė Tarybų Sąjungos didvyrio žvaigždės medalio atvaizdą.

"Čia negali būti savivalės. Pirmiausia, būtina sutvarkyti žemės priklausomybės dokumentus, suformuoti žemės sklypą. Tekstai, kurie atsiranda ant paminklų, turi būti derinami su kalbininkais. Yra ir kitų procedūrų ir jos sugalvotos ne be reikalo. Pastebima tendencija, kad karių kapuose prirašoma daugiau pavardžių. Turint omenyje sovietmečio ideologiją ir pasikeitusį gyvenimą, atnaujinant panašius paminklus reikėtų žiūrėti, kad būtų neprasilenkiama su istorine tiesa", – teigė L.Kavaliauskas.

Seniūnė L.Kuprienė dalyvavo spalį vykusiose atnaujinto paminklo iškilmėse, bendravo su dviem 16-osios divizijos veteranais. Vienam jų – 94-eri, kitam – 90 metų.

Tikrąją istoriją "pamiršdavo"

Kalbėdami apie sausio 28-osios įvykius Klaipėdoje, dabar istorikai bando atitolti nuo ilgą laiką formuoto mito kūrimo.

Pasak klaipėdiečio humanitarinių mokslų daktaro Vasilijaus Safronovo, pasibaigus Antrajam pasauliniam, daugelio žmonių autentiškos patirtys buvo užgožtos pasakojimo, kuris pradėtas konstruoti iškart po karo.

Jame buvo pirmiausia akcentuojamas didvyriškumas, ryžtas mirti už tėvynę. Tokie pasakojimai įgijo sakralizuotas mitines formas.

Vienas svarbiausių tokio pasakojimo segmentų – pergalė, o pats karas Tarybų Sąjungoje buvo vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu.

Kitas lokalus segmentas buvo kiekvieno konkretaus miesto išvadavimas.

Sovietmečiu kiekvienas miestas švęsdavo savo išvadavimo dieną, tai buvo bendrojo tuo metu plėtojamo naratyvo apie Didįjį Tėvynės karą dalis.

Klaipėda išsiskyrė tuo, kad buvo ypač aktualizuojama 16-oji lietuviškoji divizija, jos vaidmuo, skirtingai nei kur nors kitur Lietuvoje, buvo akcentuojamas pabrėžtinai.

Po 1990 m. situacija pasikeitė todėl, kad istorikai gavo galimybę palyginti informaciją su alternatyviais šaltiniais.

Istorikas atskleidė, kad tai yra ne mažiau politizuoti ir ideologizuoti Vokietijos pusės vertinimai, kuriuos dažniausiai formavo buvę karininkai, Mėmelio operacijos dalyviai.

Kai mokslininkai gretina abi puses, pamato kiek kitokį vaizdą.

Sovietmečiu kai kurie atsiminimai buvo rašomi nurašant iš oficialios istorijos, pateikiant tai, kaip savo atsiminimus.

Sovietmečiu buvo teigiama, kad ilgai besipriešinusių fašistų pajėgos buvo galingo šturmo nublokštos ir išvarytos iš Klaipėdos.

Kūrė pasaką apie šturmą?

Ir sovietiniuose tekstuose galima rasti juodu ant balto parašyta, kad nebuvo jokio Klaipėdos šturmo.

"Ir sovietiniuose tekstuose galima rasti juodu ant balto parašyta, kad nebuvo jokio Klaipėdos šturmo. Realiai mūšiai nebuvo tokie dideli, kaip buvo bandoma pateikti. Tikri, dokumentais patvirtinti duomenys rodo, kad sausio 22 dieną Klaipėdoje buvusios vokiečių pajėgos gavo įsakymą atsitraukti per Kuršių neriją į Sembos pusiasalį. Mieste buvo paliktas tam tikras vermachto kariuomenės rezervas, kad Raudonoji armija neužimtų miesto, kol vyko atsitraukimas. Taigi, sausio 28-ąją susišaudymų tikrai būta, žuvo žmonės, kovos neišvengta, bet pasakojimas apie mūšius ir šturmą labai smarkiai hiperbolizuotas. Realūs mūšiai dėl Klaipėdos vyko 1944 m. spalį, tada buvo daugiausia aukų. Sovietų armija tada tris kartus bandė prasiveržti į miestą ir nė karto jai tai nepavyko. Būtent tada sugriauta daugiausia pastatų", – pasakojo V.Safronovas.

Mokslininkai šiandien nieko naujo faktine prasme apie šią dieną negali pasakyti, būdami objektyvūs, jie tik pateikia tam tikrą vertinimų ir požiūrių įvairovę.

Miesto perėjimas į Raudonosios armijos rankas buvo skirtingai vertinamas abiejose kariavusiose pusėse.

V.Safronovas yra įsitikinęs, kad Klaipėdos istorijai šis įvykis svarbus ne todėl, kad kažkas kažką išvadavo, nes nebuvo ko vaduoti, o todėl, kad tai yra takoskyra, tam tikra cezūra miesto istorijoje.

Tą dieną Klaipėda suskilo į du miestus: tą, kuris gyvavo šimtmečius, kurio beveik visi gyventojai buvo evakuoti, ir naująjį miestą, kuris nuo tos datos pradėtas kurti. Sausio 28-oji radikaliai atskyrė vieną Klaipėdą nuo kitos.

Būtent todėl galvojant apie šią dieną kiekvienam klaipėdiečiui verta susimąstyti, ko netekome, ką praradome ir ką bandėme sukurti.

Paminklai įtvirtina legendas

Ėjimą prie tarybinių karių kapų V.Safronovas vadina sovietinių ritualų kartojimu.

"Nė viename paminkle nerasite tiesos. Visi paminklai statomi ne istoriniams faktams, o siekiant įtvirtinti tam tikrą pasakojimą, kuris yra skirtas formuoti tam tikras visuomenės vertybes. Todėl esmė yra ne patys paminklai, o kiek su jais susiję pasakojimai šiandien yra aktualūs. Jeigu yra žmonių, kuriems šie paminklai vis dar svarbūs, tai kam iš jų atimti jų tikėjimą? Tai yra mito formavimo reikalai, kurie visose kultūrose – panašūs. Taip pat sureikšminamas Vokietijoje ar Prancūzijoje Pirmasis pasaulinis karas. Visur vienodai smarkiai atitrūkstama nuo tikrų istorinių faktų", – teigė V.Safronovas.

Mokslininko įsitikinimu, šiuo metu, kai supratimas apie buvusius įvykius įgyja daugiau tiesos, prasminga būtų diskutuoti, į dialogą įtraukiant žmones, kurie skirtingai mąsto.

Panašiai atsitiko su visuomenės nuomone apie 1923 metų sausio 15-osios sukilimu vadintą akciją.

Žmonės labai ilgai galvojo, jog tai buvo vietos žmonių sukilimas.

Tačiau radus tai paneigiančius dokumentus istorikai neskubėjo kvailinti žmonių, o paskaitų bei dialogų metu suformavo kitą nuomonę.

V.Safronovo įsitikinimu, dialogas apie sausio 28-ąją kol kas nevyksta, nes rusakalbių bendruomenė, palaikanti mitą apie pergalingą Klaipėdos išvadavimą, yra labai toli nuo mokslininkų atradimų.

Jie vis dar skaito sovietinius prisiminimus ir jais tiki. Tuo metu alternatyvos šiems žmonėms nepasiūloma.

"Turėtume ne drausti, o parodyti, kas yra tiesa, o kas netiesa, ir paskatinti tuos žmones galvoti. Kitų šalių patirtis rodo, kad praėjus 80-iai metų po įvykių dialogas jau yra įmanomas, remiantis ne tik atsiminimais, subjektyviais asmeniniais vertinimais, bet ir dokumentais ir faktais. Po tiek metų įmanoma įtraukti ir tuos žmones, kurie turi autentiškų patirčių, susijusių su minimais įvykiais. Kiekvienas tokio pokalbio dalyvis turėtų pažvelgti į save kito akimis ir sudaryti galimybę kitiems pamatyti savo tiesas", – samprotavo istorikas.