– Europos Parlamente vadovaujate neformaliai parlamentinei grupei „Europos Atminčiai“. Visai neseniai grupės vardu iniciavote pareiškimą  „Dėl Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje 80-mečio metinių minėjimo“. Ko juo siekiate?

– Kadangi istorijos tema yra vienas iš mano darbo EP prioritetų, pasiūliau ir mūsų Europos liaudies partijos frakcija (ELP) pateikė temą įtraukti į plenarinių posėdžių darbotvarkę. Deja, bet socialistai ir žalieji blokavo mūsų pasiūlymą priimti rezoliuciją dėl pergalės Antrajame pasauliniame kare. Diskusija parlamento darbotvarkėje liko, tačiau jos pavadinimas tapo visiškai išplautas.

Mes siūlėme, kad jau pavadinimas atspindėtų realybę, kuri susiklostė po 1945 metų gegužės ir mūsų pavadinimas debatams buvo toks: „Po 80 metų – nacizmo pralaimėjimas, komunistinių režimų tęsinys susiskaldžiusioje Europoje ir totalitarinio atgimimo grėsmė“.

O socialistai ir kiti kairieji išplovė taip, kad liko tik: „80 metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos – laisvė, demokratija ir saugumas kaip Europos paveldas“.

Socialistai aiškina, kad jie yra priėmę sprendimą palikti istoriją istorikams. Jiems norisi, kad komunistiniai nusikaltimai taip ir liktų neįvertinti.

Parlamento Pirmininkė Roberta Metsola, ruošdamasi Antrojo pasaulinio karo pabaigos paminėjimui, peržiūrėjo 1985 metais iš EP tribūnos kalbėjusio JAV Prezidento Ronaldo Reigano pasisakymą. Tuomet didelė dalis Europos parlamentarų, daugiausia – kairiųjų, jam kalbant,  demonstratyviai paliko salę. Kodėl? Nes R. Reiganas sukritikavo socialistus, tuo metu bendradarbiavusius su SSRS.

Istorija nėra tik praeitis. Rusija ją naudoja kaip pretekstą savo kruvinam karui pateisinti. Ši rezoliucija būtų buvęs svarbus dokumentas, tačiau priminsiu, kad dar sausį priėmėme rezoliuciją „Dėl Rusijos dezinformacijos ir istorijos klastojimo, siekiant pateisinti savo agresijos karą prieš Ukrainą“, kuria pasmerkėme Rusijos siekį „Rusijos mir“ ideologijos pavidalu sunaikinti visus, kurie nenori pasiduoti Kremliaus režimui. Negalime istorijos naudoti, kad būtų nuodijamos žmonių smegenys.

– Nepavykus dėl rezoliucijos, vis dėlto inicijavote pareiškimą, kurį pasirašė Parlamento nariai iš įvairių frakcijų.

– Pareiškime pabrėžiama, jog prieš 80 metų karas nesibaigė visiems.  Milijonams Vidurio ir Rytų Europoje 1945 m. gegužės 8 d. neatnešė laisvės. Sovietinis „išvadavimas“ reiškė naują okupaciją,  baisius nusikaltimus žmoniškumui, priverstinius trėmimus, masinius prievartavimus, egzekucijas. Sovietinė okupacija beveik pusę amžiaus reiškė komunistinį totalitarizmą.

Rasa Juknevičienė. Partnerio nuotr.

– Kokią Antrojo pasaulinio karo pabaigos sampratą stengiatės įskiepyti europiečių galvose?

– Noriu europiečius sugrąžinti į realybę. Minėjimuose sakoma, kad tai buvo Europos išvadavimo diena. Tokia ji buvo daliai Europos, o kitiems, tokiems kaip mes, tai buvo nauja okupacija.

1945 m. gegužės 8 d. pelnytai prisimenama kaip pergalės ir išsivadavimo diena – nacizmo pralaimėjimas, Holokausto pabaiga ir laisvės bei atstatymo pradžia didelėje Vakarų Europos dalyje. Tai džiugi proga švęsti. Tačiau bendras Europos istorinės atminties paveikslas liks ne visa apimantis, jei nepripažinsime visa apimančios istorinės patirties žemyne.

Po nacistų sutriuškinimo, karas nesibaigė visiems. Nacių valdymo pabaiga Rytų europiečiams žymėjo sovietų okupacijos, masinių represijų ir beveik pusę amžiaus trukusių komunistinių diktatūrų pradžią.

Antrojo pasaulinio karo palikimas iš tikrųjų baigsis tik tada, kai bus visiškai nugalėti visi agresyvūs imperialistiniai totalitariniai režimai. Tai įmanoma tik visiškai pasiekus pergalę Ukrainoje.

Sovietų vadinamasis Vidurio ir Rytų Europos „išlaisvinimas“ buvo lydimas priverstinių deportacijų, plačiai paplitusio seksualinio smurto ir išžaginimų, kankinimų, egzekucijų bei nacionalinio suvereniteto slopinimo. Nepriklausomos valstybės buvo įtrauktos į sovietų įtakos sferą ir dešimtmečiams patyrė represijas. Ir toliau dešimtmečius vyko ginkluoti pasipriešinimo judėjimai Ukrainoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse ir už jų ribų. Disidentų tinklai išliko iki 1989–1991 m. demokratinių revoliucijų. Milijonai žmonių visame regione tapo komunistinių nusikaltimų aukomis – šių žiaurumų negalime pamiršti.

Šiandien Europa ir toliau grumiasi su nepasmerktų sovietinių ir komunistinių nusikaltimų pasekmėmis bei Rusijos monopolizuotu teiginiu apie didvyrišką pergalę Antrajame pasauliniame kare. Rusijos agresyvus karas prieš Ukrainą ir hibridiniai išpuoliai visoje ES atspindi pavojingą sovietmečio imperinės ir revizionistinės politikos tęstinumą. Rusija ir toliau teigia turinti išskirtinę įtaką kaimyninėms šalims, atkartodama Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų dvasią. Savo agresiją – tiek savo šalies auditorijai, tiek tarptautinei bendruomenei – ji pateisina iškreiptomis istorinėmis analogijomis su Antruoju pasauliniu karu. Kremlius naudoja savo 1945 m. pergalės ir tariamo Europos „išvadavimo“ naratyvą, kad pateisintų savo dabartinius veiksmus, vaizduodamas Ukrainos ir kitų šalių invaziją kaip pastangas išlaisvinti jas nuo fiktyvių nacių režimų.

Turime pasipriešinti tokiam istorijos klastojimui vardan Europos saugumo ir vienybės. Būtina objektyviai įvertinti 1945 m. įvykius, atsižvelgiant į visą jų sudėtingumą ir įvairovę. Pripažinimas, kad Antrojo pasaulinio karo pabaiga nereiškė laisvės visiems europiečiams, yra gyvybiškai svarbus žingsnis siekiant teisingos Europos istorijos  atminties. Lygiai taip pat svarbu pasmerkti sovietinius ir komunistinius nusikaltimus, siekiant pasipriešinti Kremliaus imperialistiniam naratyvui ir puoselėti laisvės, demokratijos bei  žmogaus orumo vertybes.

Antrojo pasaulinio karo palikimas iš tikrųjų baigsis tik tada, kai bus visiškai nugalėti visi agresyvūs imperialistiniai totalitariniai režimai. Tai įmanoma tik visiškai pasiekus pergalę Ukrainoje.

– Kaip manote, kaip ateityje demokratiškas pasaulis vertins Antrojo pasaulinio karo pasekmes?

– Lyginant su Reigano laikais, dabar daug dalykų pasikeitė.

Nors Europos socialistai tebevengia įvertinti praeitį, komunistų nusikaltimus, tačiau jie palaiko Ukrainą. Rusiją daugiausiai palaiko kraštutinė dešinė. Putino investicijos į juos tęsiasi jau keletą dešimtmečių.

Pasaulis neturi R. Reigano. Deja. Tačiau esame mes, lietuviai, Europoje. Ir privalome atlaikyti.