Lietuvių katalikų mokslo akademija (LKMA) įsikūrė Kaune 1922 m. spalio 22 d.

Akademiją sudarė nariai mokslininkai (akademikai), nariai, nariai rėmėjai ir garbės nariai.

1933, 1936 ir 1939 m. Kaune LKMA surengė tris pirmuosius mokslininkų ir mokslo mėgėjų suvažiavimus, stipendijomis ir paskolomis rėmė jaunų katalikų intelektualų studijas, pradėjo leisti mokslinę spaudą.

Tarpukariu akademija disponavo Katalikų universitetui įkurti skirtomis lėšomis, iš jų gaunami nuošimčiai buvo skiriami studentų stipendijoms ir studijų paskoloms.

Finansinė parama ne vienam būsimam mokslininkui atvėrė duris į užsienio, daugiausia Vokietijos ir Prancūzijos, universitetus.

1940 m. okupacinė sovietų valdžia akademiją uždarė, o jos turtingą biblioteką nacionalizavo.

Po Antrojo pasaulinio karo išblaškytus – Lietuvoje likusius ir į laisvąjį pasaulį pasitraukusius – LKMA narius atskyrė geležinė uždanga.

1956 m. LKMA atkūrė savo veiklą išeivijoje. Beveik visą laiką (1959–1992) akademijai vadovavo kunigas jėzuitas prof. Antanas Liuima.

Svarba: kas trejus metus rengiami Lietuvių katalikų akademijos suvažiavimai Šaltojo karo metu tapo vienais svarbiausių lietuvių išeivijos kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo įvykių. Bažnytinio paveldo muziejaus nuotr.

Šiuo laikotarpiu LKMA narių skaičius gerokai išaugo – nuo 85 (1956 m.) iki 263 (1985 m.).

Buvo įkurta dvylika akademijos židinių (skyrių) JAV, Kanadoje ir Vokietijoje, dauguma narių gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Išeivijoje išblaškytiems lietuviams ypatingos svarbos turėjo LKMA suvažiavimai – vienuolika jų įvyko Romoje, įvairiuose JAV, Kanados ir Vokietijos miestuose.

Šiuo laikotarpiu itin išsiplėtė LKMA leidybinė veikla.

LKMA veikla Lietuvoje buvo atkurta 1990 m., o 1992 m. į Vilnių perkelta Centro valdybos būstinė.

Prie akademijos atkūrimo ir plėtros Lietuvoje labiausiai prisidėjo kunigas jėzuitas (vėliau – vyskupas) dr. Jonas Boruta, pirmininku išrinktas kardiochirurgas prof. Giedrius Uždavinys.