Kaip girdi, taip rašo

Klaipėdos rajone, Ketvergių kaime, stovintis informacinis kelio ženklas žymi I.Simonaitytės gatvės pavadinimą.

Vieniems graudu, o kitiems juokinga, kad Klaipėdos krašto rašytoja čia pavadinta "J.Simonaityte". Matyt, kažkas pamanė, kad klasikės vardas yra "Jieva".

"Kaip girdi, taip ir rašo. Kai pamatai elementarų, pačios žemiausios prabos neraštingumą, supranti, kad tokio žmogaus smegenys, labai švelniai tariant, yra silpnokos", – kritikos negailėjo uostamiesčio muzikantas ir poetas Gintaras Grajauskas.

Pašnekovo žodžiais, jei švietimo kokybė negerės, raštingų žmonių ateityje bus dar mažiau nei dabar.

"Ir ypač tokių, kurie geba naudotis savo protu bei vaizduote. Graudu ir liūdna. Jeigu per tiek metų žmogus nesugebėjo išmokti keliolikos gramatikos taisyklių, vadinasi, jam kažkas negerai. Gal žmogus serga", – svarstė G.Grajauskas.

Blogiausia tai, kad į akivaizdžias klaidas nekreipiama dėmesio, leidžiant joms toliau sėkmingai klestėti.

"Pastebiu simptomiškų dalykų. Anksčiau šiurpokų klaidų dažnai pasitaikydavo komercinėse televizijose, o dabar – ir nacionalinėje. Vadinasi, pasiekėme patį žemiausią lygį, ateityje mažaraščiai Seime valdys mažaraščius Lietuvoje", – įsitikinęs G.Grajauskas.

"Tai – tragedija"

Rašytoją, skulptorių I.Simonaitytės bibliotekos direktorių Juozą Šikšnelį taip pat stebina neišmanymas.

"Trūksta pilietiškumo arba jiems tiesiog nusispjauti. Visose savivaldybėse, mano žiniomis, yra kalbos tvarkytojai, kurie privalo prižiūrėti užrašus viešose vietose. Matyt, paskendę savo kasdienybėje ir nemato. O gal ta informacija jų nepasiekia? Vis dėlto žmonėms įprasta klysti. Lengviausia pastebėti ir taisyti svetimas klaidas", – pabrėžė pašnekovas.

J.Šikšnelį labiausiai siutina liapsusai grožinėje literatūroje, jų čia irgi netrūksta.

"Spausdintame tekste tokios klaidos tiesiog rėžia akį. Suprantu ir atleidžiu internetiniams portalams, kur klystama dėl skubos. Tačiau knygose tai – tragedija ir, mano manymu, yra neatleistina. Nesmerkiu žmonių, darančių klaidas, bet smerkiu klaidas, paliktas tekstuose, ypač viešosiose vietose", – akcentavo rašytojas.

Jo žodžiais, iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo šalyje leidžiamas knygas prižiūrėjo ne tik vadinamasis Glavlitas, tai yra cenzūros įstaiga, bet itin profesionalūs redaktoriai ir korektoriai. Todėl gramatikos klaidos būdavo labai retas reiškinys.

"Nenoriu, kad sugrįžtų sovietiniai laikai, bet anuomet rasti knygoje klaidą būdavo reta sensacija. Vėliau leidyklos, taupydamos pinigus gerų redaktorių ir korektorių etatams, pradėjo priimti į darbą atsitiktinius žmones, na, ir, žinoma, leisti rašliavas su baisiausiomis gramatinėmis klaidomis", – aiškino išvadas pašnekovas.

Lyg greitasis maistas

J.Šikšnelio nuomone, problema yra ta, kad profesionalūs kalbininkai ne tik negelbsti, bet dar ir paaštrina susidariusią situaciją.

Pašnekovo žodžiais tariant, užuot padėję saugoti ir turtinti kalbą, vadinamieji profesionalai suvaržo ją savo primetamomis nereikalingomis taisyklėmis.

"Žmonės negerbia savo kalbos, ir patys tarp savęs iki galo nesutariantys kalbininkai ją skurdina. Įveda visokių naujovių, tarsi tyčiodamiesi iš prigimtinio mūsų kalbos supratimo. Pavyzdžiui, reikalauja kirčiuoti žodį visai kitaip, nei tai darėme iki tol. Gyventojus piktina tokie sprendimai. Bijau, kad ir jaunimas išganytojais netaps – žmogus arba turi įgimtą kalbos jausmą, arba ne. Ir jokia aukštoji mokykla to jausmo nesugadins. Aš pats nesu didelis kalbos žinovas, tik didelis jos mylėtojas. Kai taisomi manieji tekstai, tik sukandu dantis ir nuleidžiu galvą", – šypsojosi J.Šikšnelis.

Dar viena blogybė, jog net ir leidyklų redaktoriai, kurių pagalbinė ir pagrindinė knyga turėtų būti "Akademinis lietuvių kalbos žodynas", naudojasi paprastesne ir kur kas skurdesne jo versija.

"Čia kaip su greituoju maistu. Staigiai užvalgai ir tam kartui – jokių problemų. "Didysis lietuvių kalbos žodynas", kuriame – apie milijoną lietuviškų žodžių, yra iškeistas į "Dabartinės lietuvių kalbos žodyną", kuriame vietoje milijono veikiausiai tik apie 70 tūkst. žodžių. Todėl leidyklų redaktoriai visus jiems nežinomus žodžius labai įnirtingai brauko sakydami, kad tai – nevartotini žodžiai. Bandau su tuo kovoti", – apmaudą liejo I.Simonaitytės bibliotekos vadovas.

Simonaitytė ar Simonavičiūtė?

Dar vieno liapsuso, susijusio su rašytoja I.Simonaityte, neišvengta ir uostamiestyje.

Garsių literatūros kūrinių autorės vardu Klaipėdoje pavadinta autobusų stotelė, kuri miesto žemėlapyje iki šiol pažymėta kaip "I.Simonavičiūtės".

Spėjama, kad biurokratus į kalbos pinkles galėjo įvilioti buvusios Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorės, šiuo metu vicemerės Juditos Simonavičiūtės pavardė.

Pati valdininkė tik juokėsi ir sakė žinanti apie šią klaidą, kuri esą turėjo būti ištaisyta.

"Na, ir pralinksmino. Kažkas gimtadienio proga net padovanojo stotelės su mano pavarde užrašą. Klaidų daro visi. O gal kažkas sąmoningai taip įrašė arba nežinojo, kas yra Ieva Simonaitytė? Tai "Klausimėlio" verta diskusija", – šypsojosi vicemerė.

Pašnekovė – neabejinga minėtos autorės kūrybai, todėl šis nesusipratimas jos nesupykdė.

"Man didelė garbė. I.Simonaitytė – viena įdomiausių rašytojų, perskaičiau visus šios autorės romanus. Nors pati esu matematinių gebėjimų ir galiu prisipažinti, kad rašyba nėra mano stiprioji pusė. Vis dėlto turbūt rašau geriau nei dauguma jaunuolių savo anglicizmais", – atviravo politikė.

Jos žodžiais, valdininkai neabejotinai turėtų rodyti švarios ir tvarkingos kalbos pavyzdį.

"Kalbos ir gramatikos klaidos mane savotiškai žeidžia. Žinoma, pasaulis margas, bet laikantiems save vadinamuoju elitu kalbos kultūra turi tapti vienu prioritetų. Ar taip yra? Panašu, kad ne", – nukirto vicemerė.

Serga "chimarojumi"

Įvairaus pobūdžio klaidų daug ir oficialiuose raštuose bei pranešimuose, kuriuos kuria patys valstybės tarnautojai.

Kad dauguma jų negeba ne tik logiškai, bet ir taisyklingai dėstyti savo minčių raštu, byloja realūs pavyzdžiai.

Viename policijos atstovo išplatintame pranešime spaudai "hemorojus" virto "chimarojumi".

Žinučių kalba ir skyryba netaisyta: "Į Klaipėdos AVPK NTB APS kreipėsi pareiškimu pil. M.L. pranešdama, kad jos dukterėčia, serganti psichine liga, išėjo iš jos namų ir dingo be žinios. Jos požymiai: apie 160 cm ūgio, iš pažiūros 62 metų amžiaus, apkūnaus kūno sudėjimo, akys žalsvos, nosis maža, plaukai juodi, iki pečių įsidraikę. Ypatingi požymiai: serga chimarojumi, labai stora, sunkiai vaikšto".

Dar vienas pranešimas apie dingusiąją: "Į Klaipėdos r. PK su pareiškimu kreipėsi pil. V.S. apie tai, kad 2014-08-10 d. apie 11 val. iš namų išėjo (žadėjo nusižudyti) ir negrįžo jo žmona. Apsirengusi: juoda maikė trumpom rankovėm, mėlyni šortai, šlepetės, kuprine juodai-balta su užrašu "Rojal Canin", ūgis 170 cm, smulkaus kūno sudėjimo, trumpu rudu plauku".

Žinia apie nelaimę: "Plungės raj., Žvirblaičių kaime name aptiktas negyvas pakaruoklis, gimęs 1956 m. Smurto žymių nepastebėta. Spėjama, kad vyras pasikorė".

"Klaipėdos r., pareiškimas apie tai, kad 2010-08-30 10.00 val. pil. P.V. Klaipėdos r. namo laiptinėje neberado jam priklausančių vyriškinio ir moteriškinio dviračių", – nusikaltimą apibūdino budintis policijos pareigūnas.