Klaipėdoje turėtų atsirasti Lietuvos jūreivystei nusipelniusių asmenybių alėjas, parkas ar aikštelė. Taip klaipėdiečiai išgirstų, jog jų mieste buvo ne vien žymusis jūrų kapitonas Liudvikas Stulpinas.

Mėmelio laikų asmenybės

Tokią dar visiškai žalią idėją pateikė Jūrinės kultūros koordinacinė taryba. Istorikai Dainius Elertas ir Romas Adomavičius jau sudėliojo preliminarų Lietuvos jūrinių asmenybių sąrašą. Jame 17 asmenybių iš Klaipėdos, kuris apima Memelio laikotarpį ir tarpukario Lietuvą. Galbūt po diskusijų sąraše galėtų atsirasti ir įsimintinos jūrinės asmenybės iš tarybinio laikotarpio ir laiko po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Istorikai D.Elertas ir R.Adomavičius į jūreivystei nusipelniusių mūsų krašto asmenybių sąrašą siūlo įtraukti vieną pirmųjų Memelio (dabartinės Klaipėdos) jūros verslininkų Mozę Jakobsoną De Jongę. Jis veikė Klaipėdoje apie 20 metų nuo 1644-ųjų. Valdė laivus, prekiavo druska.

Johanas Samuelis Liljantalis buvo uosto statybos inspektorius. Klaipėdoje veikė nuo 1770 metų. Tyrinėjo, tvarkė, aprašė uostą, suprojektavo kai kuriuos statinius, tarp jų ir pirmąjį švyturį.

Jo pasekėjas Klaipėdos uoste buvo Karlas Henrikas Vaitas (Veit). Jis dirbo Klaipėdos uosto statybos inspektoriaus pareigose, prisidėjo apželdinant kopas, projektavo uosto pastatus. Savo darbus aprašė dviejose studijose. Mirė 1849 metais Klaipėdoje. Po mirties labdarai paliko 30 tūkst. talerių. Už juos buvo įsteigtas fondas veikęs iki XIX amžiaus pabaigos.

Fridrichas Liudvikas Hagenas Memelio uosto statybos viršininku dirbo XIX amžiuje. Saugiai laivybai uoste grėsmę kėlė Kuršių nerijos šiaurinėje dalyje pustomas smėlis. Tam L.Hagenas paskyrė didelę veiklos dalį. Pagerbiant jo nuopelnus kopų apsodinimo procese, Smiltynėje, netoli dabartinės Naujosios perkėlos, ant vienos aukščiausių kopų, kuri pavadinta jo vardu, tarpukariu pastatytas akmeninis paminklas

Kaip teigė Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romaldas Adomavičius, neabejotinai Klaipėdos krašto jūrinei istorijai yra nusipelnęs ir Berentas Pyteris (1800-1877). Dabartiniame Danės skverelyje veikė laivų statykla, kurioje B.Pyteris nuo 1830 iki 1873 metų pastatė net 144 laivus, daugiausia burlaivius.

Tarpukaris su lietuviškais pėdsakais

XIX a. pirmoje pusėje didžiausia Klaipėdos laivų bendrovė buvo inžinieriaus Pauliaus Viliaus Lindenau laivų statykla dabartinės Klaipėdos laivų remonto bendrovės teritorijoje, šalia kruizinio terminalo. Ją iš Vokietijos atvykęs P.Lindenau įkūrė 1919 metais ir ji veikė iki 1945 metų.

P.Lindenau laivų statykla statė ne tik laivus, bet ir lėktuvus. Šioje statykloje pastatyti ir nepriklausomos Lietuvos laivai – vilkikas-ledlaužis „Perkūnas“ (1930 m), motorlaivis „Kuršių marios“ (1932 m), keturi motorlaiviai Lietuvos pasienio policijai. Ryškiausias P.Lindenau laivų statyklos palikimas – istorinis elingas šalia kruizinio terminalo, kuris pastatytas 1939 metais specialiai jūrų kruiziniam laivui „Helgoland“ statyti. Karo metais P.Lindenau laivų statykla statė minų tralerius. Prieš atžygiuojant į Klaipėdą tarybinei armijai P.Lindenau nusitempė į Kylį plaukiojantį doką su įranga, kur pokaryje statė laivus.

Kitos istorikų D.Elerto ir R.Adomavičiaus siūlomų nusipelniusių Lietuvos jūrinių asmenybių sąraše yra pavardės susietos jau tiesiogiai su lietuviška laivyba, buriavimu, Klaipėdos uostu, jūrine kultūra. Tai prieškario buriuotojai Bernardas Buntinas ir Valteris Didžys. Kurį laiką Klaipėdos uosto valdybos inžinieriumi dirbęs B.Buntinas įkūrė Klaipėdos buriavimo mokyklą, buvo Lietuvos buriuotojų sąjungos vicepirmininkas, 1937 metais su jachta „Žalčių Karalienė“ laimėjo tarptautinę regatą aplink Gotlandą. Tilžės akto signataras, gydytojas V.Didžys nuo 1924 iki 1939 m. gyveno Klaipėdoje. Buvo vienas iš Klaipėdos jachtklubo steigėjų, jo komandoras, 1938 m. tapo Lietuvos buriavimo olimpiados nugalėtoju.

Dalis nusipelniusių Lietuvos jūrinių asmenybių siejamos su Klaipėdos uosto veikla. Tai pirmasis Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas Tomas Naruševius, Uosto valdybos pirmininkas ir Lietuvos buriuotojų sąjungos primininkas Balys Šližys, Klaipėdos jachtklubo įkūrėjas ir uosto vadovas Ričardas Visockis, Šventosios ir Klaipėdos uostų statytojas inžinierius Jonas Šimoliūnas, pirmasis Klaipėdos uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas. Į Lietuvai nusipelniusių jūrinių asmenybių sąrašą įtraukti ir pirmojo lietuviškai laivo „Jūratė“ kapitonas Juozas Andžejauskas, šturmanas Romas Vilkas Vilčinskas, sukaupęs ir Lietuvos jūrų muziejui padovanojęs didžiulį istorinį archyvą, Antanas Kaškelis – karo laivo „Prezidentas Smetona“ vadas. Į garbingų jūrinių asmenų sąrašą siūloma įtraukti ir žurnalistą Stasį Vainorą, kuris 1935-1940 metais redagavo žurnalą „Jūra“ („Mūsų jūra“).

Ieškos įamžinimo formų

Profesorius Vladas Žulkus mano, kad jūrinių asmenybių sąrašą galima ir pildyti ir trumpinti. Jis sąraše norėtų matyti daugiau jūrininkų. Kilo abejonių, ar reikėtų pagerbti Mozę Jakobsoną De Jongę, kuris, kaip įrodo išlikę šaltiniai, gyrėsi, kad sužlugdė Šventosios prekybą. Bet kita vertus toks buvo laikas, kai Klaipėda konkuravo su aplinkiniais miesteliais.

Kyla klausimas kaip turėtų būti įamžintos jūrinės istorinės asmenybės? Aišku, kad tai neturėtų būti paminklai, nes Klaipėda ir taip jau dūsta jų chaose.

Galbūt tai galėtų būti kažkokios informacinės lentelės, jūriniai ženklai prie alėjos ar tako panašiai kaip Klaipėdoje yra knechtai istorinėms jachtoms.

Klaipėdietis Vidas Pakalniškis mano, kad istorinių asmenybių ekspozicija pateikta vienokia ar kitokia forma galėtų būti dabartinio Memelio miesto teritorijoje Uosto direkcijos pastato, kurį ji norėtų ten statyti, aplinkoje. Tokia ekspozicija galėtų būti išdėstyta ir prie kažkokio kito Klaipėdos jūrinio objekto. Svarbu, kad jis būtų žmonių traukos vietose.

Netgi buvo toks siūlymas, kad informacija apie nusipelniusios jūrines asmenybes vienokia ar kitokia forma galėtų būti išdėstyta Klaipėdos autobusų stotelėse.

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyriausiasis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas mano, kad idėja įamžinti Lietuvai nusipelniusias jūrines asmenybes yra labai gera. Bet ją reikėtų pateikti glaudžiai bendradarbiaujant su Klaipėdos miesto įvaizdžio formavimo grupe, architektais.

Pastaruoju metu Klaipėdoje pastebima tendencija, kad uosto kompanijos suformuoja jūrinės kultūros idėjas, bet jos „sutaršomos“ savivaldybės komisijose. Panašiai nutiko su pirmojo uosto kapitono Liudviko Stulpino paminklo statybos iniciatyva, kurią rodo Uosto direkcija. Klaipėdos miesto įvaizdžio formavimo komisijoje užkliuvo ir „Klaipėdos naftos“ iniciatyva jos pasirinktoje konkrečioje vietoje pastatyti paminklą suskystintųjų gamtinių dujų terminalui.

Tai rodo, kad galbūt kaip tik dabar Klaipėdos mieste keičiasi požiūris į iki šiol stichiškai statytus paminklus, atminimo ženklus, katinus, peliukus ar kaminkrėčius bandant pažaboti jų vajų. Klaipėdoje jau pasigirsta nuomonių, kad paminklų pristatyta tiek, kad nebėra kur praeiti.

Bendrai Lietuvoje keičiasi požiūris į paminklų statybas. Atsiranda vis daugiau skeptiškai nusiteikusių žmonių, kurie kelia klausimą, kam jie reikalingi? Mat po sovietinių stabų griovimo Lietuvoje įsivyravo tautinių politinių simbolių kūrimas, kuris dabar jau gerokai nusibodo.

Galbūt Klaipėdai nereikia kažkokių atsitiktinių simbolių. Bet čia žalia šviesa turėtų būti uždegta tam, kas susieta su jūra, jūrine kultūra. Tik tuo Klaipėda galėtų išsiskirti savo unikalumu iš kitų Lietuvos miestų.