Gyveno „žymiame“ name
Pasakodamas apie savo šeimos gyvenimą tada Mėmeliu vadintame mieste, U. Jurgsties vardijo įdomius faktus.
Lietuviškai skambančios savo pavardės pėdsakus jis teigė atradęs XVIII amžiaus dokumentuose. Apie 1700 metus žmonės tokia pavarde gyveno Elzaso regione Prancūzijoje.
Kalbėdamas apie artimesnius laikus, U. Jurgsties teigė, kad jo tėvas 1913 metais gimė Klaipėdos priemiestyje Smeltėje, o būdamas 28-erių vedė ir apsigyveno name Parko gatvėje.
Dabar tai – K. Donelaičio gatvė.
Namas, kuriame gyveno šeima, dabartiniams klaipėdiečiams žinomas dėl visai kitos istorijos, susijusios su daugybe teismų, neteisėtai pastatyto priestato, kurį teko nugriauti.
U. Jurgsties šeima 1941 metais butą šiame 12-uoju numeriu pažymėtame name nuomojosi ir gyveno pirmajame aukšte, dešinėje namo pusėje.
„Pamenu, kaip tėvai pasakojo, jog gyvendami Mėmelyje važiuodavo į Žemaitiją nusipirkti žąsų ar maisto produktų, o tai byloja apie artimą miesto žmonių ryšį su kaimynais“, – prisiminė U. Jurgsties.
Kaip ir daugelis miesto gyventojų, U. Jurgsties šeima 1944 metų rudenį evakavosi. Pirmoji jų kelionės stotelė buvo Vitenbergas, vėliau šeima persikėlė į Furstenau, kur 1949 metais gimė Uvė.
„Kai man buvo penkeri, šeima persikėlė į Manheimą. Mat dar tada, kai gyveno Mėmelyje, mano tėvas dirbo ugniagesiu. Todėl ir į Badeno-Viurtembergo žemės miestą Manheimą jis buvo pakviestas prisijungti prie vietos ugniagesių komandos“, – pasakojo U. Jurgsties.
Į Klaipėdą U. Jurgsties tėvai po ilgų metų atvyko tik 1992-aisiais. Jiems buvo smalsu pamatyti, kaip atrodo jų namai, juo labiau kad prieš išvykdami po savo buto grindimis jie buvo paslėpę kai kuriuos vertingus daiktus.
Praėjus beveik pusšimčiui metų nuo karo pabaigos pora nustebo pamačiusi savo namą be langų, apleistą ir seniai negyvenamą. Aišku, ir grindys, po kuriomis buvo paslėptos vertybės, buvo išplėštos.
„Mano tėvus apėmė gluminantis įspūdis. Jie tikėjosi pamatysią namą tokį pat, kokį paliko“, – prisiminimais dalijosi U. Jurgsties.
Pažino iš tėvų pasakojimų
„Tėvai mane nuo mažens įtraukė į memelenderių veiklą Vokietijoje ir stengėsi, kad pamilčiau ir žavėčiausi kraštu, kurio nebuvau matęs. Jų pasakojimai buvo labai ryškūs. Pirmą kartą į šį tik vaizduotėje turėtą miestą atvykau 1990 metais. Pirmas įspūdis buvo slogus, mačiau milžinišką kontrastą tarp realybės ir to, ką girdėjau iš tėvų. Mano galvoje sukosi mintis: „Dieve, koks tai gluminantis vaizdas“, – prisiminimais dalijosi U. Jurgsties.
Nuo tada vyras į tėvų gimtąjį miestą Klaipėdą atvyksta kasmet ir turi galimybę stebėti miesto pokyčius.
36 metai, pasak U. Jurgsties, buvo stebėtinų pokyčių laikas.
Jis prisiminė, kad 1990-aisiais miestas buvo gana rusiškas, niūrus ir apleistas.
Kasmet kartą ar du atvykdamas į Klaipėdą jis matė, kaip miestas keitėsi į gera, kaip vystėsi ekonomika ir gražėjo jo veidas.
Parama – 600 tūkst. markių
„Nuo 1990 metų, kai atsirado galimybė atvykti į Lietuvą, ėmėme kurti bendruomenes, finansiškai ir organizacine prasme padėjome burti bendruomenę, nes čia gyvenantiems žmonėms bendrijų ir draugijų veikla buvo naujas dalykas. Nuo tada tiek memelenderiams, tiek Manheimo miesto žmonėms padėdavome keliauti autobusais į Klaipėdą, ir jie galėdavo susipažinti su šiuo regionu. Prisidėjau prie paramos vokiečių kalba mokančios Hermano Zudermano mokyklos, kuri vėliau tapo gimnazija, įkūrimo. Padėjome Šilutėje įkurti bendriją“, – apie pagalbą Klaipėdos kraštui kalbėjo U. Jurgsties.
1989 metais U. Jurgsties tapo Klaipėdos krašto darbo grupės (ADM) pirmininku.
Tai yra pirmoji pokariu įkurta ištremtųjų organizacija, kuriai anglų karinė vadovybė leido įsikurti dar 1948 metų rugpjūčio 24 dieną.
Nuo pat pradžios U. Jurgsties rūpinosi Simono Dacho namais kaip Vokiečių bendrijos kultūrinių renginių bei susibūrimų vieta.
Jam teko daug nuveikti, kad ši įstaiga, įsikūrusi Jūros g. 7 name, gautų nemenką finansinę pagalbą.
„Šiam tikslui buvo surinkta įspūdinga suma, Klaipėdą pasiekė 600 tūkst. markių. Apmaudu, kad šiemet minint Vokiečių kultūros centro 30-metį nė vienu žodžiu neprisiminta Klaipėdos krašto darbo grupės parama. Dėl tam tikrų ne visai maloniai skambančių priežasčių Klaipėdoje prieš kelerius metus atsirado dar viena vokiečių bendrija“, – užsiminė U. Jurgsties.
Jo vadovaujama organizacija svarią pagalbą iki šiol teikia H. Zudermano gimnazijai.
Prieš kelerius metus ji finansavo pirmokų klasei įrengti būtinų baldų bei įrangos įsigijimą, apmokėjo fortepijono atnaujinimą, pirko vokiečių kalbos vadovėlius pradinių klasių mokiniams.
Anot U. Jurgsties, labai svarbu suburti žmones.
2015 metais jis pasistengė, kad du chorai iš Manheimo atvyktų į Klaipėdą. Pirmąjį kartą dainavo 120 choristų, antrąjį kartą jų buvo 140.
Koncertai buvo skirti paminėti Manheimo ir Mėmelio / Klaipėdos globos šimtmetį.
Vardindamas Vokietijoje gyvenančių memelenderių, kurie buvo susibūrę į „Taravos Anikės“ draugiją, darbus Klaipėdai, U. Jurgsties minėjo Anikės skulptūros pastatymą Teatro aikštėje bei karalienės Luizės atminimo lentos įrengimą ant senosios rotušės sienos.
Jų rūpesčiu įrengta ir F. W. Argelanderio atminimo lenta ant karališkojo pašto sienos.
Miestui švenčiant 750 metų sukaktį, ADM padovanojo miestui skulptūrą „Atsisveikinimas“ prie geležinkelio stoties.
Spaudoje buvo teigiama, kad tai viena labiausiai pavykusių to laikmečio skulptūrų.
Artina miestų žmones
„Man atrodo, kad vienas labiausiai pavykusių dalykų buvo, kai 2011 metais visas memelenderių archyvas buvo atvežtas į Klaipėdą ir perduotas ilgalaikei panaudai Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai. Pernai ši sutartis buvo pakeista į dovanojimo sutartį, – neslėpė pasididžiavimo U. Jurgsties. – Be galo džiaugiuosi, kad archyvas yra čia, Klaipėdoje, o ypač dėl to, kad šis archyvas pagal sutartis sąlygas niekada negali būti išgabentas iš Klaipėdos. Norėta, kad fondai, pasikeitus politikos vėjams, neiškeliautų kitur. Didžiuojuosi, kad istoriniai dokumentai, liečiantys žmonių likimus, šeimų rinkiniai sulaukė dėmesio, su jais dirbama, iš to gimė ne viena paroda.“
Įvertinus šiuos ir daug kitų darbų U. Jurgsties 2016 metais paskelbtas Klaipėdos garbės piliečiu.
Jis yra ir Manheimo bei Klaipėdos draugystės ir bendradarbiavimo tarybos narys, itin besistengiantis, kad tarp brangių jam miestų ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai ryšiai plėstųsi ir stiprėtų.
Labai džiaugiuosi, kad į tris dalis padalinus Rytprūsius, Klaipėdos kraštas atiteko būtent Lietuvai.
„Labai džiaugiuosi, kad į tris dalis padalijus Rytprūsius, Klaipėdos kraštas atiteko būtent Lietuvai. Su Lietuva vyksta turiningiausias bendradarbiavimas. Nuo 1990-ųjų man teko susipažinti su visais Klaipėdos merais. Per šiuos 36 metus susipažinome ne tik su senaisiais miesto bei krašto gyventojais. Per šį laiką gimė nuoširdi draugystė bei dalykinis bendravimas ir su naujai čia atvykusiais žmonėms. Šis atvirumas labai brangus bendravimui ir diskusijoms. Užsimezgė labai geri santykiai su muziejais, bibliotekomis bei kitomis kultūrinėmis įstaigomis, – kalbėjo U. Jurgsties. – Miesto garbės piliečio vardas man yra didelė garbė ir pripažinimas. Tą patį būčiau daręs bei toliau daryčiau ir be šio ypač garbingo įvertinimo.“
Tikisi ne karo, o klestėjimo
Anksčiau jis dirbo logistikos įmonės vadovu, todėl 1990–2007 metais jam buvo lengviau organizuoti pagalbos siuntų gabenimą į Lietuvą.
Kasmet čia atkeliaudavo po 12 sunkvežimių, pilnų reikalingų priemonių ligoninėms, senelių namams, bendrijoms bei bažnyčioms.
Visa tai vyras teigė daręs su malonumu.
„Džiaugiuosi, kad kitais metais, kai miestas minės 775 metų sukaktį, galėsiu čia apsilankyti, kad turiu čia gerų ryšių su vietos bendruomenėmis bei miesto valdžia. Tikiuosi, kad tai bus įmanoma dar daug metų ir tai vystysis teigiama linkme. Tikiu, kad miestas ir kraštas ir toliau klestės“, – viltimis dalijosi pašnekovas.
Užsimindamas apie šių dienų aktualijas, jis teigė nenorintis net pagalvoti, kad Klaipėda ir visa Lietuva vėl atsidurtų prieš realią agresyvios Rusijos grėsmę.
Pasak pašnekovo, žmonės Vokietijoje supranta, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys Rusijos valdovui yra tarsi krislas akyje, jis nenori susitaikyti su faktu, kad jos išėjo iš Sovietų Sąjungos.
„Šis žmogus yra neprognozuojamas. Nenoriu tikėti, kad čia vyks karo veiksmai, ir pasitikiu Lietuvoje dislokuotais Vokietijos kariuomenės kariais. Manau Vokietijos divizija bus gera atsvara, neleisianti Rusijai žengti drastiško žingsnio. Sunku įsivaizduoti, kad po 36 metų, kai šis kraštas taip suklestėjo ir pasikeitė, visi pokyčiai būtų nušluoti“, – svarstė U. Jurgsties.
Žinios sklinda po visą pasaulį
Prieš trejus metus U. Jurgsties perėmė laikraščio „Memeler Dampfboot“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas.
Nuo 1849 metų leidžiamas Klaipėdos krašto vokiečių laikraštis ir dabar pasiekia prenumeratorius visuose pasaulio žemynuose.
Jį užsisako žmonės Australijoje, JAV, Afrikoje, Kanadoje.
Su Mėmeliu tiesiogiai ar per protėvius susijusius skaitytojus domina ne tik prisiminimai apie senus laikus ar ateities vizijos, bet ir dabarties aktualijos.
Jiems įdomu paskaityti, kuo dabar gyvena Klaipėdos, Priekulės, Pagėgių, Šilutės ar Plikių žmonės.
Palyginimui neretai, greta dabarties aktualijų, pateikiama, kaip tos pačios vietos yra atrodžiusios anksčiau.
Laikraštyje nemažai vietos skiriama žmonių atsiminimams. Laikraštis tapo savotiška jungtimi tarp tų žmonių, kurie šiame krašte yra gimę ar čia yra jų šaknys.
Yra tokių, kurie per 36 metus nė karto čia neapsilankė. Todėl jie ypač laukia kiekvieno naujo kartą per mėnesį pasirodančio „Memeler Dampfboot“ numerio.
Laikraščio skaitytojai ypač domisi Klaipėdos aktualijomis.
Jie aktyviai diskutavo apie ketinimą po Atgimimo aikšte įrengti požeminę automobilių aikštelę.
Į šią laikraščio „Facebook“ paskyroje aptarinėtą temą daugelis atsiliepė klausdami, kam tokia aikštelė reikalinga, nes mieste yra geras susisiekimas viešuoju transportu ir pasiekti Muzikinį teatrą miesto autobusais visiškai paprasta bei patogu.
Gyvai susitikdamas su skaitytojais Manheime, Kelne bei Diuseldorfe U. Jurgsties išgirdo daug klausimų, kodėl Klaipėdoje ketinama tuščiai iššvaistyti milijonus eurų, klausinėjo, ar yra kitų itin svarbių miestui projektų, kuriems būtų galima skirti šiuos pinigus.
Kaip ir Klaipėdoje gyvenantiems seniesiems gyventojams bei jų palikuonims, taip ir Vokietijoje bei kituose kraštuose gyvenantiems memelenderiams ypač aktuali ir svarbi yra Šv. Jono bažnyčios atstatymo tema.
Labai laukiama, kad po dešimtmečius trunkančių šios bažnyčios planavimų bei perplanavimų kažkas pajudėtų.
Ypač jautriai laikraščio „Memeler Dampfboot“ skaitytojai reaguoja į temą apie buvusios bažnyčios aplinkoje archeologų rastus žmonių palaikus. Žmonės stebisi, kodėl šie palaikai negalėtų atgulti senųjų miesto kapinių teritorijoje.
„Memelenderiai karštai palaiko Šv. Jono bažnyčios atstatymo idėją, bet karta, kuri matė ir prisimena šią bažnyčią, yra išeinanti. Gaila, bet vis mažiau lieka žmonių, norinčių prisidėti pinigais prie bažnyčios atstatymo. Jeigu šis projektas būtų pajudėjęs anksčiau, būtų buvę galima sulaukti daug didesnės privačių žmonių paramos. Mano žiniomis, dabar pasaulyje yra apie 7 tūkst. memelenderių“, – konstatavo U. Jurgsties.
(be temos)
(be temos)
(be temos)