Lietuvoje nėra kito miesto, turinčio tokią stulbinamai įdomią praeitį, kaip Klaipėda. Miesto gimimo diena – gera proga prisiminti pačius spalvingiausius uostamiesčio istorijos faktus. Pavyzdžiui, kad ir tai, jog dalis senamiesčio stovi ant žemių, suvežtų iš Londono.

Vokiečiai atsikėlė greta kuršių

Klaipėda unikali jau vien tuo, kad tiksliai žinoma jos įkūrimo data – 1252 metų rugpjūčio 1-oji. Tądien Kuršo vyskupas ir Livonijos ordinas sudarė sutartį dėl Memelburgo pilies statybos.

„Mes pranešame, tegul kiekvienam bus žinoma, kad toje vietoje, kur susilieja Dangė ir Memel (Nemunas), Dievo garbei ir krikščioniškojo tikėjimo skleidimui turi būti pastatyta pilis, kuri bus atiduota nuomai Švenčiausios Panelės Marijos namų Teutonų ordino broliams“, – prieš 760 metų rašė Kuršo vyskupas brolis Heinrichas.

Daugybę metų prie upės ir marių santakos įkurta pilis bei greta išaugęs miestas buvo vadinamas dviem vardais – vokiškai Memeliu ir lietuviškai Klaipėda.

Ar gali būti, kad vokiečiai įkūrė pilį vietos žmonių apgyvendintoje vietoje, svarstė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys.

"Esama XV amžiaus pradžios liudijimų, kad žemaičiai nuo seno Memelį vadino Klaipėda.

Turime labai silpnus argumentus, leidžiančius svarstyti, ar nebūta čia baltiškos gyvenvietės. Tai patvirtinančių faktų nėra, bet šalutinių teiginių galima rasti", – teigė J.Genys.

Pasak istoriko, visai netoli tos vietos, kur ordinas pastatė pilį, ne vieną šimtmetį gyvavo vienos turtingiausių baltų genčių – kuršių gyvenvietės: rytuose – Joniškės, šiauriau, dabartinės plytinės apylinkėse – Purmalių, piečiau – Rumpiškių, ten, kur dabar tuo pačiu vardu vadinama miesto gatvė.

Netoliese yra buvęs stiprus ir daugybe požiūrių svarbus trijų gyvenviečių centras, kurį sudarė apie kilometro atstumu viena nuo kitos išsidėsčiusios Žardės, Laistų ir Dibišių pilys su gyvenvietėmis greta jų.

„Didžioji mįslė, ar žodis “Klaipėda„ yra tikras vietinės kilmės pavadinimas, ar tai žemaičių sukurtas ordino pilies vardas“, – svarstė J.Genys.

Tad mėgstantiesiems minti praeities mįsles dar yra ką veikti, kapstantis po ankstyvuosius viduramžius.

Klaipėdoje – Londono žemė

Miesto istorijos saldainiukais galima būtų pavadinti įdomius ir net pikantiškus įvykius, kuriuos turėtų žinoti kiekvienas klaipėdietis.

Vienu tokių galima būtų vadinti faktą, kad nemaža senamiesčio dalis yra – Londono žemė. Miesto praeities žinovas, leidyklos „Libra Memelensis“ savininkas Kęstutis Demereckas teigė, kad viena įdomiausių temų yra Klaipėdos ryšiai su Anglija.

1740 metais prasidėjo didžioji medienos prekyba, tada Klaipėda tapo didžiausiu medienos eksporto uostu Baltijos jūroje. Tai tęsėsi apie 200 metų.

Sieliai keliaudavo Nemunu žemyn iki Klaipėdos. Čia mediena būdavo supjaunama ir pakraunama į laivus. Šioje vietoje buvo daugiausia vėjo lentpjūvių, daugiausia laivų statyklų.

„Pusė senojo Londono pastatyta iš mūsų medienos. Burlaiviai iš Anglijos atplaukdavo tušti, todėl būdavo prikrauti balasto. Jį sudarė Londono žemė: smėlis ir žvyras su titnago priemaišomis. Iš tos angliškos žemės buvo supilta sausuma pelkėtose mūsų senamiesčio vietose ir palei Dangę. Visas Šiaurės ragas iki pat Pilies tilto, kur seniau buvo įlanka, iškilo čia pilant Londono gruntą“, – pasakojo K.Demereckas.

Miestas suklestėjo, išaugo, praturtėjo tik prekybos mediena dėka. Kas savaitę į Angliją išplaukdavo ne mažiau kaip keturi laivai.

Dėl klestinčios prekybos mediena tik Klaipėda turėjo nuolatinį pašto ryšį su Londonu. Visos rytinės Baltijos pakrantės šalys laiškus į Angliją siuntė per mūsų miestą.

Luizė vadino mažąja Maskva

1807–1808 metais Klaipėda buvo tapusi Prūsijos sostine, nes čia gyveno karališkoji šeima.

Napoleono karų žinovas, Karybos istorijos klubo Klaipėdoje vadovas Egidijus Kazlauskis pasakojo, kad karalienė Luizė čia vargo ir vadino mūsų miestą mažąja Maskva, nes čia, kaip ir Rusijos sostinėje, esanti intrigų irštva. Gražioji valdovė nenorėjo čia grįžti.

Jos vyriausioji rūmų dama savo dienoraštyje rašė apie tai, koks purvinas yra šis miestelis.

Būtent karališkosios šeimos įsakymu Žąsų aikštėje, kurioje rytais marširuodavo gvardiečiai, išpilti šeši vežimai smėlio. Tuo metu skirta pinigų pirmajam mieste viešajam tualetui įrengti. Kad karalienei ir karalaičiams nereikėtų braidyti po purvą, Liepų gatvėje buvo pakloti mediniai šaligatviai.

Kartą prieš Kalėdas Luizė grįžo iš miesto aikštės, kurioje buvo išsirikiavusios prekeivių palapinės. Savo dienoraštyje karalienė guodėsi nepamačiusi nieko įdomaus, todėl ji nenusipirko net niekučio.

Karališkoji pora buvo apsistojusi viename gražiausių miesto pastatų – pirklio Konsencijaus name, kuriame dabar reziduoja miesto meras.

Savo laiške tėvui Luizė skundėsi, esą namas – lyg popierinis, per jo langus taip košia vėjas, jog jos vyrui Frydrichui Vilhelmui III baisu, kad neįlūžtų krūtinė.

Napoleonmečiu Klaipėdoje buvo telkiami į nelaisvę patekę ispanai.

„Būta susitarimo, kad visi ispanai, kurie buvo paimti į nelaisvę ar pabėgę iš Napoleono armijos, iš visos Rusijos bus surinkti ir atvežti į Klaipėdą, iš kur turėjo būti išgabenti į tėvynę. Apie ispanų buvimą čia liko patys blogiausi prisiminimai. Jie buvo tikras miesto siaubas. Keli ispanai prie Sendvario kelio papjovė žydą. Vienas susipyko su žmona ir ją nužudė. Jie buvo mušeikos, smurtautojai, pliekęsi ir tarpusavyje“, – pasakojo E.Kazlauskis.

Praturtėjo per gaisrą

Dar vienas Klaipėdos praeities faktas, susijęs su vokiečių pirklio ir archeologo Henriko Šlymano, legendinės Trojos atradėjo, vardu, galėtų tapti dramatinio siužeto filmo pagrindu.

1854 metais Klaipėdą nusiaubė didysis miesto gaisras. Būta versijų, kad jį sukėlė padegėjai, norėję iš pavydo supleškinti konkurentų sandėlį.

Tuo metu vyko Krymo karas. Rusijai neutralumą demonstravusios Prūsijos miestas Memelis buvo tapęs uostu, iš kurio karo apimtos Rusijos prekės pasklisdavo po pasaulį. Todėl mieste buvo daugybė sandėlių.

Čia būtent tuo metu savo iš Rusijos atsigabentas prekes laikė ir pirklys H.Šlymanas.

Jam nepavyko rasti sandėlio, todėl mantą jis sukrovė iš žalios medienos pastatytoje daržinėje, kuri stovėjo greta sieliams plukdyti skirto kanaliuko. Taip tada dar tik svajojusio apie Trojos paieškas H.Šlymano prekės liko sveikos.

Niekam nežinomas pirklys liko be konkurentų ir gavo nemažą pelną, kuris leido pasinerti į archeologinius tyrinėjimus, galiausiai atvedusius prie didžiųjų atradimų.

Po nelaimės – vagystės

Apie šį gaisrą papasakojęs Klaipėdos praeities žinovas istorikas Dainius Elertas teigė, jog dabar sunku net įsivaizduoti, kokio masto nelaimė tai buvo.

Stiprus vėjas išnešiojo ugnį po visą miestą. Įsiplieskusi šiaurinėje dalyje už upės, ugnis peršoko Danę ir nušlavė tą dalį, kurią dabar vadiname senamiesčiu.

Mieste tais metais gyveno apie 5 tūkst. žmonių. Gaisras sunaikino apie pusės tūkstančio šeimų būstus, visiškai sudegė apie 500 įvairių pastatų.

Didysis gaisras atskleidė ir čia gyvenusių žmonių silpnybes, leido pasireikšti aistroms ir žemiausiems instinktams. Vieni tragedijos akivaizdoje skubėjo padėti tėvynainiams, o kiti pasistengė rasti sau naudos.

D.Elertas pasakojo, kad gaisro metu nuo Jono bažnyčios bokšto nukrito ir išsilydė varpas. Vienas verslus klaipėdietis iš jo metalo pagamino daugybę žiedų su įrašais neeiliniam įvykiui atminti. Juos pardavęs miestietis gavo ne tik pelno sau, bet ir didžiąją dalį pinigų skyrė labdarai.

Kiti duomenys byloja ir apie miestiečių godumo proveržius.

Po gaisro priemiesčiuose atlikta daugybė kratų. Jų metu ieškota iš gaisro suniokotų parduotuvių bei gyvenamųjų namų pagrobtų vertybių.

Po šios didžiausios XIX amžiaus miesto nelaimės atstatyti pastatus leista tik ant senųjų statinių pamatų, taip išlaikyta senoji miesto struktūra.