Šnipams – jokio pasigailėjimo

Adolfas Hitleris tesėjo savo pažadą Klaipėdos krašto rudmarškiniams. Dar tą pačią dieną po savo vizito į šią buvusią Rytprūsių provinciją jis sugrąžino Mėmelį į reicho sudėtį.

Dabar atėjo metas "apsikuopti" – artinosi atpildo ir keršto valanda visiems, kurie tuos 16 metų, kol Klaipėdos kraštas buvo Lietuvos dalis, dirbo ne Vokietijai.

Pirmiausia reikėjo išgaudyti pasirinkusiuosius tarnystę Lietuvai ir dirbusius su specialiosiomis jos tarnybomis.

Per trumpą laiką naciai suėmė keliasdešimt agentų. Visų jų likimas tas pats – mirties nuosprendis.

Naciai demaskavo tokį Maxą Schneidereitą. Vėliau tardomas gestapo jis prisipažino, jog iš viso iš lietuvių už agentūrinį darbą yra gavęs 1 650 litų.

Šį tada dar 20-metį klaipėdietį Lietuvos saugumo policija nuo 1933 m. birželio infiltravo į CSA (Christlich-Sozialistische Arbeitsgemeinschaft – Krikščionių socialistų darbininkų sąjunga). Jo slapyvardis buvo Martin.

Jaunasis Maxas Lietuvos saugumui už 100–150 litų teikė informaciją apie ryšius su Vokietijos nacionalsocialistais ir nacių jaunimo grupėmis Klaipėdos krašte.

Jis gestapo nukankintas mirė kalėjime 1942 m. liepos 21 d., taip ir nesulaukęs mirties bausmės vykdymo sušaudant.

Naciams įkliuvo ir kitas Lietuvai dirbęs agentas Klaipėdoje – Theodoras Hertelis (1918–1943), pasirašinėjęs "Diplomat" ir "Onos" slapyvardžiais. Už šnipinėjimą Lietuvai gestapas jį suėmė 1940 m. vasarą.

Išvengęs giljotinavimo (tokią "procedūrą" tuo metu nacių tėvynės išdavikams taikė vokiečiai), jis buvo sušaudytas 1943 m. birželio 1 d.

T.Hertelis, kurį dar 1929-aisiais užverbavo Lietuvos saugumas, buvo Vokiečių nacionalsocialistinės darbininkų partijos emisaras Klaipėdoje.

Savo monografijoje "Lietuvos žvalgyba 1918–1940" istorikas Arvydas Anušauskas pabrėžė, jog "jis buvo vienas naudingiausių ir geriausiai apmokamų agentų Klaipėdos krašte. Jau vėliau gestapas suskaičiavo, kad 1929–1932 m. jam buvo sumokėta net 20 tūkst. litų."

Dar neišgaudžius visų vidaus priešų, 1939 m. gegužės 1 d. A.Hitlerio įsakymu išleistas specialus medalis "Klaipėdos krašto grįžimui prisiminti".

Medalis papuoštas žalios, baltos ir raudonos spalvų juostele. Apdovanojimai išdalyti prie anšliuso prisidėjusiems Klaipėdos krašto nacių aktyvistams.

Panašūs medaliai buvo išleisti ir Austrijos bei Sudetų sričių prijungimo proga.

Pagrindinis priešas

Be šnipų medžioklės, naciams Mėmelyje neatidėliotina buvo ir žydų problema. Kaip teigė Klaipėdos universiteto istorikas Hektoras Vitkus, tai buvo "klausimas numeris vienas".

Tiesa, dar prieš anšliusą kone visi Klaipėdos krašto žydai pasitraukė į Didžiąją Lietuvą, kai kurie iš ten netrukus pajudėjo į Vakarus. Dalis jų – turtingi žmonės, Klaipėdoje turėję verslus, kuriuos išpardavė prieš pat nacių atėjimą.

Kaip rašė to meto lietuvių valstybės oficiozas "Lietuvos aidas", "iki Klaipėdos krašto prijungimo prie Vokietijos iš Klaipėdos išsidangino 3 000 žydų".

Tačiau vis dėlto nemažai jų tautiečių liko mieste. Ir 1939 m. balandį vokiškame Mėmelyje žydų dar buvo daugiau nei pusė tūkstančio.

"Šiuo metu Klaipėdoje tebegyvena 600 žydų, kurių didžiausia dalis yra vargdieniai, dėl to magistratui tenka jiems mokėti pašalpas", – rašė "Lietuvos aidas".

Anot H.Vitkaus, paskutinieji žydai, išskyrus pavienius atvejus, iš Klaipėdos pasitraukė 1939 m. lapkritį.

Atėjus naciams į Klaipėdą, buvo paskelbtas įsakymas dėl apleistų ūkių Klaipėdos krašte, į kurių kategoriją pateko ir žydų valdos: "Klaipėdos valdžios organai paskelbė įsakymą, sulig kuriuo žydų ir kitų valstybės priešų apleisti niekieno nebetvarkomi ūkiai bus atiduodami tvarkyti valdžios skiriamiems valdytojams."

Palaipsniui naciai į savo rankas sugriebė viską, net Neringos ir Klaipėdos pajūryje žvejojamo gintaro kontrolę, kurią perėmė valstybinė gintaro manufaktūra Karaliaučiuje.

Šokiruojanti draudimų serija

Klaipėdos krašto prie Vokietijos prijungimo komisaras visai netrukus išleido įsakymą, pagal kurį žydams draudžiama parduoti arba užstatyti bet kokių auksinių, sidabrinių ar platinos daiktų, brangakmenių arba perlų.

"Jei žydai savo nuosavybėje turi auksinių bei sidabrinių daiktų arba brangakmenių, tai turi juos vėliausiai iki gegužės 31 d. parduoti Klaipėdos lombarduose. Žydai savo nuosavybėje gali palaikyti tik savo vestuvinius žiedus, sidabrinius laikrodžius ir vartotus sidabrinius peilius, šakutes ir šaukštus, bet ir tai kiekvienam asmeniui po vieną", – rašoma šiame įstatyme.

"Klaipėdoje iš karto buvo įdiegti dalykai, kurie reiche dėl žydų tautybės asmenų buvo diegiami nuo 1934–1935 m. Tai vadinamieji Niurnbergo nuostatai – draudimai dėl vedybų, parkų lankymo, naudojimosi viešuoju transportu, draudimai dėl brangenybių, dėl bankų sąskaitų. Žydams buvo uždrausta pasiimti indėlius. Klaipėdos krašte tie įstatymai 1939 m. iš karto buvo įgyvendinti, todėl žmones ištiko šokas. Pasipylė serija draudimų, kai žmonės jau nieko nebegalėjo. Tuo ta situacija ir buvo katastrofiška", – teigė H.Vitkus.

O kad naciams būtų visai viskas aišku, kas yra kas Mėmelyje, reikėjo atlikti gyventojų surašymą, kuriame žmonėms buvo privaloma "apsispręsti tautybės atžvilgiu".

Vis dėlto Klaipėdos krašto gyventojų surašymas buvo atidėtas gruodžio 1 d., nors visoje Vokietijoje jis vyko gegužės 17-ąją. Esą atidėjimo priežastys buvo techninio pobūdžio.

Lietuvius pakeitė vokiečiai

Suimti į rankas gyventojų kontrolę Klaipėdoje naciams padėjo iš reicho atvykęs didelis būrys valdininkų, tarnautojų ir pareigūnų.

1939 m. Mėmelio miesto valdybos statistikos biuras pranešė: "Gyventojų Klaipėdoje šiuo metu bus lygiai 50.000. 1938 m. gale jų buvo 51.985. Dar nepavyko sužinoti, kiek žydų ir lietuvių iš Klaipėdos išsikėlė į Didžiąją Lietuvą po krašto prijungimo, nes daug kas išvyko neišsiregistravęs. Priskaitant paskutinėmis savaitėmis iš Reicho į Klaipėdą atvykusius valdininkus ir partijos pareigūnus, gyventojų mieste esą lygiai tiek pat, kiek jų buvo prieš anšliusą."

Buvusią krašto policiją viešam susisiekimui prižiūrėti ir tvarkai palaikyti Klaipėdoje pakeitė iš Karaliaučiaus atgabenta apsaugos policija.

"Klaipėdoje matyti tos pačios policijos uniformos kaip ir kituose Vokietijos miestuose. Yra žinių, kad jaunesnieji Klaipėdos krašto policijos valdininkai bus perimti į apsaugos policiją, tačiau senesnieji policininkai eis tarnybos pareigas tik policijos raštinėse", – rašoma 1939 m. balandžio "Lietuvos aido" numeryje.

Virsmas jūrų tvirtove

"Paskutinėmis dienomis Klaipėdoje sparčiai ruošiama jūrų tvirtovė. Jau atvežtos didžiulės krantų apsaugos patrankos. Už Klaipėdos iš ūkininkų supirkinėjami nedideli sklypai, kuriuose žadama įrengti priešlėktuvines patrankas", – dar po mėnesio rašė dienraštis "Lietuvos aidas".

Straipsnyje teigiama, jog "šios savaitės pradžioje motorizuoti vokiečių kariuomenės daliniai iš Klaipėdos išvyko".

Bet priduriama, kad vietoj jų jūra buvo atplukdyta nemažai pėstininkų. 1939 m. gegužę, be pėstininkų, Klaipėdoje dar buvo karo laivyno šaulių ir jūros artilerijos daliniai.

"Mieste daug matyti karių ir apskritai uniformuotų asmenų. Kariuomenė įsikūrusi ir Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmuose, o buvusioje muzikos mokykloje, berods, įsikūręs gestapo centras. Viešbučiuose vietos taip pat negalima gauti, nes jie užimti naujų Klaipėdos šeimininkų reikalams", – rašė "Lietuvos aidas".

Dar spauda pastebėjo, kad "Klaipėdos uostą prekiniai laivai dabar žymiai mažiau lanko negu anksčiau. Užtat dabar dažnokai čia apsilanko vokiečių karo laivyno daliniai."

Iki to čia buvo toks ramus užkampis, kuriame karo nesijautė, išskyrus tik kariuomenės judėjimą.

Esą neseniai buvo atplaukęs kreiseris "Nürnberg", lydimas dar dvylikos kitų laivų. Prieš tai buvo atplaukęs vienas "naikintojas".

Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios buvo likę mažiau nei pusketvirto mėnesio. Ilgainiui Klaipėda taps savotiška ramybės oaze karo apimtoje Europoje.

Kurį laiką miestas gyvens ramų ir taikų savo gyvenimą, nepaisant artėjančios katastrofos nuojautų.

"Klaipėdoje vasaromis būdavo keletas vaikų stovyklų, atvežtų iš reicho gilumos. Juk intensyvūs Klaipėdos bombardavimai prasidėjo tik 1944 m. rudenį. Iki to čia buvo toks ramus užkampis, kuriame karo nesijautė, išskyrus tik kariuomenės judėjimą", – teigė H.Vitkus.