Akcijos "Ką tau reiškia Klaipėda?" nugalėtoja Rūta Ambrasūnienė gimtąjį miestą aplanko tik savaitgaliais – šeima susisaikstė su Vilniumi. Tačiau gražiausių žodžių apie Klaipėdą autorei miestas prie jūros tapo nostalgiška paspirtimi ir patirties lobynu.

Mintis – gyva emocija

– Kaip susiformulavo jūsų mintys, dienraščio paskelbtame konkurse pripažintos geriausiomis?

– Savo Klaipėdą aprašiau spontaniškai, vos tik aptikusi konkursą internete. Žodžiai, nupasakojantys saviausią Klaipėdą, yra gyva emocija – to vandens kvapo prieš audrą labiausiai ilgiuosi gyvendama kitur, gerumo pojūtis jį užuodus iki šiol pakerta kojas.
Uosto kranai – atskira istorija. Pamenu, buvau nepalaužiamai įsitikinusi, jog industriniai vaizdai nedera sentimentaliems miesto atvirukams.

Toks supratimas apsivertė aukštyn kojomis išvykus magistro studijų į Kylį, šiaurės Vokietiją. Tąkart nustebino nevaržomoms promenadoms pritaikyta uosto teritorija – išsiilgusi namų vis sukdavau ten stebėti dirbančių kranų. Nuo tol kranų vaizdai dangaus fone – vieni iš džiaugsmingiausių kadrų, kuriais nepaliauju gėrėtis.

O keldamasi keltu dabar jau neatplėšiu akių nuo uostą išryškinančių žiburių, net negaliu tuo metu kalbėtis – tai toks tylus buvimo su gimtuoju miestu laikas.

– Ar dažnai skaitote "Klaipėdą"?

– Klaipėdoje gyvenanti močiutė, laukdama manęs atvykstant, kasdien kaupia klaipėdietiškos spaudos pluoštą, kurį grįžusi būtinai perverčiu. Vis dėlto spaudą skaitau retai. Pasirinktą literatūrą dažniau. Nuo mažens knygas skaitydavau iki paryčių ir pasiduodavau tik jau beviltiškai merkiantis akims.

– Tikriausiai turite surinkusi ištisą biblioteką.

– Suvokiu, kad bibliotekos kaupimo aistra negali viršyti gyvenamojo ploto dydžio. Viliuosi, kad perskaitytų knygų mainymosi ritualas ilgainiui taps miestų savaitgalių tradicija, gal net įprastu šeštadieninio ryto džiaugsmu.

Iš Klaipėdos – paskui mylimąjį

– Kodėl teko palikti gimtąjį miestą?

– Iš Klaipėdos išvažiavau prieš pusketvirtų metų. Tuo metu jau buvome įsupę Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrą, pradėję miesto tapatybės ir įvaizdžio klausimams skirtų renginių ciklą: tarptautines konferencijas "Neužšąlanti kultūra", kultūros paveldo ir menų festivalį "Pamirštos vietos", žymėjusį pradingusias miesto istorijas. Tuomet sutapo didžiųjų pasirinkimų metas, ištekėjau už vilniečio. Kurį laiką mėginau suderinti darbą gimtajame mieste ir šeimyninį gyvenimą sostinėje, tačiau gyventi ir dirbti "pusiau" nebesinorėjo. Pasirinkau šeimą, todėl vieną vakarą išvažiavau gyventi į Vilnių, neturėdama jokio darbo pasiūlymo. Tačiau viskas susidėliojo, klaipėdietiškos patirtys natūraliai įgavo tęsinį Vilniuje.

– Ir koks jis, tas tęsinys?

– Vilniuje sulaukiau pasiūlymo dirbti Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriate. Kasdienių darbo užduočių sąrašas toks ilgas! Tarp rutininių darbų įsipina parodų Vilniuje ir Paryžiuje kuravimas, jaunimo stovyklos, derybos su Japonijos televizija, UNESCO įvaizdžio formavimas. Už kiekvienos užduoties – naujai sutikti žmonės.

– Gyvenimas nubloškė į Vilnių, daug keliaujate. Ar dar palaikote ryšius su gimtine?

– Klaipėdoje gyvena mano mama ir močiutė, tad sugrįžtu dažnai. Tačiau norėtųsi ilgesnių savaitgalių esminiams dalykams – lėtam, neskubriam buvimui su artimaisiais, senų laikų bičiuliais, įprastiems klaipėdietiškiems maršrutams, šeštadieniniam balkono pravėrimui reikiamą valandą, kai pasigirsta karilionas. Apsigyvenusi Vilniuje naujai atradau jūrą. Žavinga, kad bet kokiu oru klaipėdiečiai gali gerti kavą prie jūros, ją regėdami ir girdėdami – tai toks stebuklas.

Nespėta išmokti tik mazgų rišimo

– Ar pati vis dar jaučiatės klaipėdiete?

– Taip, jaučiuosi klaipėdiete. Matyt, mes čia išties gimstame su tuo jūros vėju, kuris tampa savasties dalimi. Su šiluma prisimenu Rytprūsių kultūrinio identiteto istoriją, atskleidusią gimtojo miestelio praeitį.

Dabar dar smagiau džiaugtis savo miestu, kai žinai jo praeitį – tuomet jis dar savesnis, o tą jo savitumą norisi išsaugoti.

Vilniuje savo tapatybę išreiškiu vizualiai – dėvėdama tradicinį klaipėdietišką kostiumą. Šiuos drabužius įsigijau jau gyvendama Vilniuje, labai jų laukiau. Vesdama folkloro festivalius nustoju kvėpuoti, kai scenoje pasirodo pajūrio folkloristai – viskas taip sava.
Labiausiai gailiuosi, kad išvažiavau iš Klaipėdos nespėjusi išmokti rišti jūrinių mazgų. Manau, tai galėtų būti Klaipėdos mokyklų programos išskirtinumas, jei visi mokiniai to išmoktų. Įsivaizduojate, visiems būtų akimirksniu aišku, kas užaugo jūriniame mieste!

– Ar svajojate grįžti kada nors gyventi į Klaipėdą?

– Nebedrįstu garsiai ir kategoriškai ištarti tokių žodžių, kaip "visuomet" arba "niekada". Mokausi būti kuo laisvesnė nuo bet kokių didingų planų, jei tai nėra gyvybės ir mirties klausimas. Čia mama man vis primena, kad neprisiriščiau prie išankstinių lūkesčių. Įsitikinau, jog visi etapai, visos patirtys reikalingos, nes paruošia mus tam, kas ateis vėliau. Smagiai jaučiuosi kaskart pastebėjusi, kaip sėkmingai ir nepamainomai kultūros terpėje praverčia patirtis, įgyta ne kur kitur, o Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovėje. Viskas yra etapai, vieną keičia kitas.
Besikeičianti Klaipėda džiugina

– Ar kaskart grįždama į Klaipėdą pastebite pasikeitimus?

– Klaipėda keičiasi. Jauti, kaip sulig kiekvienu išėjimu miestas kinta, jį keičia tie, kurie ateina.

Bičiulių sumanytas burlaivis iš gėlių, mažosios plastikos atradimai netikėtose vietose sušildo – gera vaikščioti po žaismingą miestą.

Beveidžius modernius miestus sunku įsiminti ir dar lengviau juos palikti.
Savo darbą mėgstantis gidas žino, jog miesto istorija pasakojama kaskart skirtingai, pritaikant ją svečių kontekstui. Pamenu išskirtinį ekskursijų užsakovų tipą iš Vokietijos – vadinome juos sentimentų turistais, karų nusiaubtame ir pasikeitusiame mieste ieškančiais savo kartos gyvenimo pėdsakų.

Keista patirti panašią į sentimentų turisto būseną. Traukia pamatyti savo vaikystės vietas, o jų nebegali rasti.

– Labai norisi palinkėti, kad Klaipėda identifikuotų legendines vietas, kurių emocinė vertė taptų suprantama ateinančiai kartai. Užtenka išsaugoti ryšį tarp dviejų trijų kartų, tuomet nereikėtų įsivaizduoti anoniminės XXI a. jaunuomenės.

– O jūs pati kokiais principais vadovaujatės gyvenime?

– Tikiu Dievą, džiaugiuosi, kad fizine mirtimi gyvenimas nesibaigia.

Pastaruoju metu vis mažiau norisi deklaruoti savo tiesas, apibendrinti pasaulį, griežtai įvardyti pozicijas vienu ar kitu gyvenimišku klausimu.

Įdomiausia, jog, vos tik spėju kuo nors nusistebėti, ilgai netrunka, kol panaši situacija ištinka ir mane, o tuomet apstulbina suvokimas, kaip akimirksniu visa liaujasi atrodę tik juoda ir balta! Panašu, kad gyvenimas yra nesutalpinamas tose lentynose, į kurias būtume linkę jį įsprausti.

Norėčiau išmokti daugiau paprastumo, linksmesnio požiūrio į visiškai rimtus trumpo mūsų gyvenimo dalykus, tuo labiau, kad nežinome, kiek ilgam esame vieni kitiems duoti.

"Klaipėda – tai kelto laukimas anapus marių temstant, artėjančios audros nuojauta, gyvas uosto gervių girgždėjimas, miesto žiburių jaukumas ir noras namo... "