Klaipėda traukė jūrininkus lyg magnetas

Sugrįžimas į registracijos uostą kiekvienam laivui, jūrininkui ar keleiviui yra skirtingas.

Klaipėdos orientyrai iš jūros

Plaukdami į Klaipėdos uostą jūrininkai jau iš tolo žvalgydavosi pažįstamų kontūrų. Vyresnės kartos jūrininkai prisimena pagrindiniu orientyru buvusius celiuliozės ir kartono kombinato (CBK) kaminus, vėliau Melnragėje iškilusį aukštą Palšmito namą.

Dabar nei vieno, nei kito orientyro jau nėra. Nuo jūros iš tolo matomos bažnyčios, „Klaipėdos“ viešbučiai dvyniai, kiti aukštesni pastatai, per Kuršių neriją „prasišviečia“ ir „Klaipėdos Smeltės“ konteinerinių kranų kontūrai.

Ne visada ir ne visi jūrininkai įplaukdami į laivo registracijos uostą ar gimtąjį miestą ir turėdavo laiko žvalgytis. Laive, plaukiant namo, virdavo didžiulis darbas. Uoste laukė švartavimo darbai, komisijos, kalnai ataskaitų, krovinio ar laimikio atidavimas.

Krante laukdavo ir malonus susitikimas su artimaisiais. Būdavo įprasta, kad jūrininkų artimieji būriuodavosi prie žvejybos uosto vartų. Kartais ir labai ilgai, jei laivas dėl kokių nors priežasčių vėluodavo. Kai laivas atplaukdavo ir baigdavosi formalumai, uosto vartus atverdavo. Tai būdavo nepakartojama akimirka – šimtų žmonių susitikimas prie laivų.

 

Susitikimas: Klaipėdos jūrų kapitonai svečiuose cheminiame tanklaivyje pas kolegą jūrų kapitoną S.Lučką. (Jūrų kapitonų klubo nuotr.)

Tas apsikabinimas su artimaisiais daugeliui jūrininkų buvo pats maloniausias viso reiso momentas.

Sugrįžimo namo šurmulys

Lietuvos jūrų kapitonų asociacijos pirmininkas Juozas Liepuonius prisiminė epizodus iš reisų dar Lietuvos žvejybos laivyne, kai plaukiojančiose bazėse dirbo šturmanu, o paskui ir laivo kapitonu.

„Prabėgus 3–5 mėnesiams jūroje žvejybos laivyne, prasidėdavo laivo paruošimas grįžimui namo. Jūrininkų nuotaika tapdavo pakilesnė, žinojo, kad plaukiant namo bus „pelningas užėjimas“ į kurį nors Vakarų Europos uostamiestį įsigyti lauktuvių. Vadinamosios kolonijinės prekės tikdavo ir šeimai, ir pardavimui“, – teigė jūrų kapitonas J.Liepuonius.

Dauguma jūrininkų prieš plaukiant namo išsiųsdavo telegramą. Tuomet tai buvo pats patikimiausias ryšys su krantu.

Grįžimas į namus nebūdavo paprastas. Reikėdavo kaip reikiant pasirengti. Laivas būdavo šveičiamas, kartais net dažomas, kad po pusmečio ar daugiau grįžus į gimtąjį uostą atrodytų patraukliai.

„Laive kiekvienas jūrininkas – šturmanas ar eilinis jūreivis turėdavo papildomų pareigų, susijusių su grįžimu namo. Vieni dirbo fizinį darbą parengiant laivą, kiti rašydavo ataskaitas – ekonomines, technines, o kai kas ir politines“, – prisiminė J.Liepuonius.

Įplaukimas: laivui plaukiant pro uosto vartus atsiveria Klaipėdos vaizdai. (Vidmanto Matučio nuotr.)

Kapitonas atviravo, kad pirmas malonus jausmas jį apimdavo įplaukiant iš Šiaurės jūros į Didžiojo Belto, Zundo sąsiaurius prie Danijos, kurie skyrė Baltijos jūrą nuo pasaulio. Pradžioje plaukiama per juos buvo su locmanu, o vėliau jau savarankiškai. Įgulai tekdavo parodyti navigacinius ir jūrinės praktikos sugebėjimus naudojantis tuomete primityvoka radiolokacine ir navigacine sistema.

„Tarybų Sąjungos žvejybos laivuose ir net plaukiojančiose bazėse tuo metu nedaug kas mokėjo anglų kalbą. Man, kaip geriau ją mokėjusiam, tiek praplaukiant pro Daniją, tiek užsukus į pakelės uostus dažniausiai tekdavo bendrauti su locmanais, laivų agentais. Tai pakeldavo nuotaiką, nes jausdavausi kažkiek svarbesnis greta kitų laivavedžių“, – prisiminė J.Liepuonius, žvejybos laivuose ir bazėse tarnybiniais laipteliais kilęs nuo ketvirtojo kapitono padėjėjo iki trečiojo, antrojo, vyriausiojo kapitono padėjėjo ir kapitono.

94 laipsnių kursas

Perplaukus Zundo sąsiaurį, anot J.Liepuoniaus, jau tarsi ir pakvipdavo gimtaisiais namais, Klaipėdos uostu.

Dažnai būdavo, kad dar Zundo sąsiauryje laivo imtuvai sugaudavo lietuviškų radijo signalų. Žmogus iš šalies gali tik įsivaizduoti, ką jausdavo jūrininkas lietuvis po kelių mėnesių tylos jūroje laive išgirdęs lietuvišką radijo laidą. Anot J.Liepuoniaus, dalis jūrininkų, bent jau lietuviai, laivuose turėdavo nešiojamuosius radijo imtuvus. Praplaukiant Daniją jie sugaudydavo pačių įvairiausių laisvųjų radijo stočių dažnius.

„Drogdeno švyturys – ir nuo jo jau beveik laisvas kelias į Klaipėdą. Mums, jūrininkams, tai buvo atspirties taškas, kad maždaug po paros jau būsime namuose“,– sakė J.Liepuonius.

Anot jo, savitas jausmas apimdavo praplaukus Bornholmo salą. Nuo jos buvo tiesus 94 laipsnių kursas į Klaipėdą. Nei štormai, kurių ir Baltijoje pasitaikydavo, nei rūkai ar žiemos nebūdavo baisios, kai namai ir gimtasis uostas tarsi ranka paduodamas.

„Prieš atplaukiant į Klaipėdą įsiminė locmano atvykimas į laivą. Locmanas Jonas Bengardavičius visada atnešdavo į laivą kokį nors lietuvišką laikraštį. Mus tai visada nudžiugindavo“, – teigė J.Liepuonius.

Pasikeitę, bet malonūs sugrįžimai

Dabar daug kas kitaip. Dauguma Lietuvos jūrininkų su laivais nebeužsuka į gimtąjį uostą. Į laivą jie vyksta ar iš jo grįžta lėktuvais į Vilniaus, Kauno, Rygos, kartais Palangos oro uostų.

„Paprastai jau vykstant namo, dažniausiai sėdint lėktuve, užliedavo džiugus ir malonus jausmas, kad dar vienas reisas praėjo. Pasiekta profesinė aukštuma, kartais gal lydėjo ir nesėkmė. Ne visi jūrininkų reisai būna idealūs“, – pasakojo J.Liepuonius.

Prisiminimais jis dalijosi būdamas Vietnamo Haifongo miesto viešbutyje karantine. Nors jis ir skiepytas, bet Vietname prieš sėsdamas į laivą privalo dvi savaites praleisti karantine. Taip yra todėl, kad šioje šalyje pripažįstamos tik rusiškos, kiniškos ir indiškos COVID-19 vakcinos.

Pasaulis keičiasi, kaip ir jūrininkų darbo vietos. Didžioji dauguma jūrininkų dirba užsienio šalių laivuose. Tikimybė su jais laivais užsukti į Klaipėdos uostą yra beveik lygi nuliui. Bet vis dėlto kartais atsitinka ir taip, kad užsienio laivas su lietuviu kapitonu apsilanko Klaipėdos uoste. Toks sugrįžimas laivo kapitonui didžiulis įvykis, paliekantis neišdildomą įspūdį. Dar stipresni jausmai sukeliami kolegoms, jei kapitonas pakviečia juos į svečius.

Klaipėdiečiai jūrų kapitonai saugo ypatingą nuotrauką, kur jie nusifotografavo klaipėdiečio jūrų kapitono SauliausLučkos vadovaujamame cheminiame tanklaivyje, kai šis lankėsi Klaipėdos uoste.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Raimondas

Raimondas  portretas
Apie Percą gerai pasakyta

Wapas

Wapas portretas
Buvau praeitais metais atplaukęs į Klaipėdą.Laivas su Lietuvos vėliava.Deja,dėl karantino,tik per tvorą su žmona pakalbėjau.Į miestą,juolab į namus,neišleido.Nors uoste 2 paras prastovėjom...

Vadia

Vadia portretas
Tegul pasipasakpja Kapitonai,kiek yra į snukį gavę. O Percas ir dabar dar užpuolamas,ir per jūros švente sako buvo incidento,tai klausimas seniems ir patarimas jauniems,ar reikia išlikti žmogumi ar būti padla?
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių