A.Rauktienė jau 50 metų gyvena Šilutės rajone, kur atvyko iš Suvalkijos. Moteris teigė, kad Klaipėdos krašte – Kintų, Drevernos apylinkėse ir kitur Velykoms kiaušinius dar ne taip seniai dažydavo tik viena spalva.

Be to, šiame krašte, prieš merkiant kiaušinius į dažus, vaikams duodavo ištirpintų gyvulinių riebalų. Mažieji, pamirkę pagaliuką į tą lajų, užrašydavo ant kiaušinio savo vardą, palinkėjimą ar dar ką nors. Paskui, panardinus į dažus, riebalais ištepta vieta nenusidažydavo, ir tie užrašai išryškėdavo.

"Čia vašku nelabai kas margindavo, kiaušinius dažniausiai dažydavo raudonai, mėlynai ar juodai. Išvirdavo svogūnų lukštuose. Kiaušiniai būdavo vienspalviai, bet labai ryškūs – būtinai turėjo būti raudonų ir bent vienas juodas, kad turtų netrūktų ir žemės gėrybės gerai derėtų. Marginimas vašku į šias apylinkes atėjo tik vėliau", – pasakojo tautodailininkė.

Anot A.Rauktienės, Vidurio Lietuvoje labiau buvo priimta velykinius kiaušinius skutinėti įvairiais raštais. Ten margučius skutinėdavo ir vyrai, ir vaikai. Jiems duodavo stiklo šukę, apvyniotą audinio skiaute, kad nesusižeistų, ir šie turėdavo užsiėmimą prieš šventes.

Simboliai, kuriais marginami kiaušiniai, tokie pat kaip ir audinių ar mezgimo raštuose.

"Kaip šiais laikais lietuviai margina kiaušinius? Visi nori numarginti greitai ir rezultatą matyti per penkias minutes. Gyvenimo tempas didelis, todėl natūralu, kad visi nori greito rezultato. O skutinėjimas užtrunka kartais kelias valandas. Tuo užsiima tik tie, kurie "serga šia liga". Juk tai – meno kūrinys, tam tikra buitinė grafika", – dėstė A.Rauktienė.

Tautodailininkė gyvena Šilutės rajone, Balčiuose, ten turi įkūrusi Velykinių margučių muziejų, kuriame – per 2 tūkst. margučių.

Pati tautodailininkė per metus numargina apie 800–900 medinių kiaušinių, kuriuos dovanoja artimiesiems ar vežasi į kūrybinius užsiėmimus.